Netruko prabėgti metai ir vėl grįžtame į Austrijos Tirolio Alpes. Kelionės pradžios rytas pasitinka ramiu, vasariškai gaiviu oru. Saulė keliasi naujai dienai, o mes jau kertame Lenkijos sieną. Mūsų kompanijoje vėl Kenis. Šiais metais jis gali džiaugtis visu jam skirtu bagažinės skyriumi (pirmą kartą vasaros atostogų važiuojame naujuoju Škoda Kodiaq). Matosi – jam tai patinka ir vis iškėlęs galvą stebi vaizdus už lango.

Kelionei oras pasisekė beveik idealus: nelyja, tačiau ir ne karšta. Temperatūra sukiojasi apie 20 laipsnių šilumos ir tik už Varšuvos termometro stulpelis pakyla iki 26 laipsnių. Reikia įveikti 1100 kilometrų, todėl daug stoviniuoti nėra kada. Po trijų nedidelių sustojimų šeštą valandą vakare pasiekiame viešbutį šalia Chemnitz Siegmar priemiestyje.

Vakaras dar ilgas ir jau vakarienės metas atėjo. Čia pat netoliese pamatėme Steak House restoraną. Todėl nutarėme išbandyti šio restorano virtuvę. Kaip jau įprasta buvome draugiškai priimti su šunimi ir kaip visada Kenis suteikė daug džiaugsmo aplinkiniams. O kai Kenis užsiropšlino man ant kelių, tai net buvome nufotografuoti „slapta kamera“. Nors restorano pavadinimas apeliuoja į tai, kad reikėtų užsisakyti steiką, tačiau nutarėme išbandyti „Hot Dog“ tikrąjį skonį. Neapsirikome. Jis buvo nuostabus, kaip čia įprasta didelis ir su daug salotų.

Pavakarieniavę pasivaikščiojome po miestelį. Didesnio įspūdžio nepaliko, visur jaučiamas VDR tarybinis paveldas. Daug apleistų pastatų, kolektyviniai sodai taip nenatūraliai įsiterpę tarp gyvenamųjų namų.

Per Vokietiją į kelionės tikslą – Austrijos Tirolį

Vokietijai visada jaučiu simpatiją. Čia viskas tvarkinga, savo vietoje, nematyti į akis krentančios prabangos, tačiau visur jauti, kad tai turtinga šalis. Ypač džiugina akį vis atsiveriantys kalvoti vaizdai ir toli besidriekiantys horizontai. Vėjo malūnai čia jau įprasti akiai ir naturaliai įsilieja į krašto landšaftą. Šeštadienis. Krovininio transporto srautas minimalus, todėl vairuoti nėra sunku. Vis gausėjantys olandų automobiliai su prikabintais kemperių nameliais išduoda, kad atostogų sezonas prasidėjo. Viskas klojasi gerai ir tik prieš Niurnbergą vienas sutiktas automobilų kamštis pusvalandžiu prailgina kelionę.

Pagaliau išsukame iš autostrados ir Alpių slėniais vinguriuojame link Kitzbuhel, kur praeitais metais leidome atostogas. Sraunios kalnų upės, statūs uolėti šlaitai primena, kad jau baigiame pasiekti kelionės tikslą. Užburtas kalnų grožis! Pravažiuojame praeitų metų vasaros atostogų vietą Kitzbuhel ir judame toliau link šių metų apsistojimo vietos. Iki jos liko 60 kilometrų. Užkylame serpantinais į kalną ir persivertus per jį atsiveria ilgas tankiai apgyvendintas Zell slėnis. Tai mūsų kelionės tikslas!

Šį kartą apsistojame puikioje vietoje: pats Uttendorf miestelio centras, prie pat bažnyčios. Nors miestelis nedidelis, tačiau kruopščiai prižiūrėtas, sutvarkytas, pagal restoranų ir parduotuvių skaičių turėtų būti akivaizdžiai didesnis.

Kylame prie Grunsee ežero

Po dienos poilsio (po kelionės reikia atspūsti) išsiruošiame į Alpes. Vingiuojame kalnų keliais ir po 17 kilometrų kelionės pasiekiame Enzingerboden miestelį. Kelionė kalnais visada nenuobodi: čia veržiasi žemyn kalnų upeliai, pakeli akis į viršų ir matai krentančius krioklius, už posūkių atsiveria vis nauji ir vis gražesni slėniai. Kalnų didybė! Ją gali tik pajausti, išgyventi.

Toliau kelio nėra. Gali pasirinkti pakilimą į kalnus pėsčiomis, ar ropštis į gondolą ir keltis lynu. Kylame pėsčiomis. Ant kelto pastato užrašas byloja, kad esame 1400 metrų aukštyje. Į viršų takas platus, gerai prižiūrėtas (žiemą čia pažymėta raudona slidinėjimo trasa), tačiau labai status. Todėl nepaskubėsi. Aplinkui žaliuoja vešlus miškas, visai šalia šniokščia sraunus kalnų upelis, kuris, palipus aukščiau, lieka giliai tarpeklyje. Po truputį kylame į viršų ir 1700 metrų aukštyje pasiekiame ežerą-užtvanaką bei tarpinę lynų kelto stotį. Tolimesnė kelionė tampa sudėtingesnė: geras takas baigiasi, dažnai šlapia ir purvas; lygų žvyruotą taką keičia uolos ir aštrūs akmenys. Prie visko prisideda karvių mėšlo krūvelės – Alpių kalnų pievose karaliauja karvės. Augmenija jau skurdesnė. Baigėsi medžiai ir aplinkui vos atsiplėšę nuo žemės auga nedidelės pušelės. Visur pievos – puikios ganyklos ganytis karvėms. O jų čia apstu. Pasiekę 1900 metrų aukštį sukamės atgal. Teko girdėti, kad ne visada karvės draugiškai sutinka pro šalį einančius šunis (mus gi lydi mūsų auksaspalvis retriveris Kenis), ypač jei karvės būna su veršiukais.

Zell am See

Zell am See yra administracinis centras priklausantis Zalcburgo apskričiai. Nedidelis ir jaukus miestelis su 9,7 tūkstančio gyventojų. Šliejasi prie Zell ežero. Ežeras taip pat nedidelis – 4,7 kvadratinių kilometrų, tačiau jaukiai įsiterpęs tarp Alpių kalnų.

Miestelyje daug žmonių. Krenta į akis, kad daug musulmonių, kurias atskirsi iš įvairiaspalvių skarelių, į kurias kruopščiai įsisukę. Tačiau matyti, kad pasiturinčios ir ši nacionalinė apranga suteikia savotiškos elegancijos.

Zell am See nėra turtingas lankytinais objektais. Vienintelis istorinis objektas vertas aplankyti – 16 amžiuje pastatyta Šv. Ipolito bažnyčia. Nedidelė, sakytum asketiška, tačiau graži ir jauki.

Pasivaikščiojimas po Alpes šalia Uttendorf

Oras labai nelepina: apsiniaukę, palynoja. Todėl nutariame laiką leisti arčiau pensiono, kuriame apsistoję. Išsirenkame pėsčiųjų taką, kuris prasideda čia pat iš Uttendorf. Keliauti lengva, kadangi takai kokybiškai išasfaltuoti, arba aukščiau pasikeičia į kokybišką žvyruotą dangą. Tikras malonumas vaikščioti! Apskritai, čia Alpės taip prižiūrėtos, išpuoselėtos ir tankiai apgyvendintos, kad kartais jauti lyg vaikščiotum po daugiabutį, kur tvyro žmonių ir nepakartojamos kalnų gamtos darna.

Netrunkame prieiti KELTENSIEDLUNG sodybą-muziejų. Mini muziejus – panašus į mūsų Rumšiškių etnografinį muziejų, tačiau čia tik viena sodyba. Tai keltų gyvenvietės rekonstrukcija. Įdomu, kad kiekvienam tikslui skirtas atskitras pastatas, viduje primityvi buitis. Kiemas skirtas ir edukacijai, kadangi prie kiekvieno augalo įsmeigta lentelė su jo pavadinimu.

Po truputį užkylame į 1200 metrų aukštį ir tai reiškia, kad vertikalia kryptimi pakilome į beveik 500 metrų aukštį. Toliau kitu trumpesniu taku pamažu nusileidžiame į miestelį, kuriame apsistojome. Įveikėme visus 10 kilometrų!

Weißsee ežeras

Šiandien nuvykstame iki lyno kelto Enzingerboden miestelyje, sėdame į gondolą ir kylame į 2300 metrų aukštį, kur kalnai padengti sniegu. Šią vietą tai pat galima pasiekti pėsčiomis, tačiau taupydami laiką pasirenkame greitesnį būdą. Juo labiau, kad pasikėlus viršuje taip pat apstu pasivaikščiojimo takų. Keliantis lyno keltu įdomu stebėti (keltis teko beveik kilometrą matuojant vertikaliai) kaip keičiasi augmenija nuo vešlaus ir tankaus miško iki žemų pušaičių, o galiausiai tik skurdžios žolės, uolų bei sniego paklotų. Iš visų pusių čiurlena upeliai – čia prasideda tirpstančio sniego kelias iki pat kalnų papėdės.

Pėsčiomis nuo Grunsee iki Weißsee

Šį maršrutą jau buvo pradėję per pirmą pasikėlimą, tačiau iki galo neužbaigėme. Todėl nutarėme jį įveikti dabar. Iki Grunsee ežero pasikeliame keltuvu, o toliau keliaujame pėsčiomis. Iš karto pasakysiu, kad šis maršrutas – šių atostogų perlas! Vaizdai užburiantys. Takai puikiai tinkami mūsų „alpinizmo“ kvalifikacijai. Trasoje yra visko: Alpių ganyklos, uolos, akmenys, visur aplinkui srūvantys upeliai ir dar nespėjęs ištirpti žiemos sniegas. Didžiausią įspūdį palieka iš visų pusių srūvantys tirpstančio sniego upeliai. Čia jie krenta nuo uolų krioklių pavidalu ar pasislepia uolienoje ir vėl paslaptingai išnyra iš po žemių, čia vingiuoja po žaliuojančią žolę tarpais sukurdami mikro ežeriukus ar susijungia iš daugelio srovių ir sukuria srauniai sruvenačius kalnų upeliukus. Jų mūsų Kenis nepraleidžia nė vieno ir džiaugsmingai brenda vaga kojomis sklaidydamas krištolinio skaidrumo vandenį. Ir aplinkui kaip muzika skamba vandens čiurlenimo, krioklių kritimo garsai.

Taip įveikėme šešis su puse kilometro ir pakilome per šešis šimtus metrų į viršų. Galiausiai pasiekėme galutinę stotį ir dar paklausėme roko grupės koncertą, kuris džiugino galinėje stotyje esančio viešbučio restorano lankytojus.

Grossglockner kelias

Grossglockner kelias nuo Alpių papėdės netoli Zell am See miestelio vingiuoja aukštyn iki pat Austrijos Alpių aukščiausios viršūnės Grossglockner. Kelio ilgis 48 kilometrai ir juo pakyli net į 2571 metrų aukštį matuojant nuo jūros lygio. Tikrai nedažnai su automobiliu tenka važiuoti debesyse!

Nors ši kelias mokamas ir tenka susimokėti 34 eurus, tačiau jis vertas kiekvieno euro. Kelias puikios kokybės, daug apžvalgos aikštelių. Vaizdai tiesiog fantastiški: miškingą Alpių papėdę keičia žaliuojančios ir skęstančios žieduose Alpių pievos, pakilus iki sniegynų aplinkui krenta nuostabaus grožio kriokliai. Tai tikras parkas kur keliaudamas 48 kilometrus pakeliui pamatai visus Alpių kalnuose būdingus vaizdus nuo žaliuojančių miškų iki sniegynų ir ledynų. Ir visur akcentuojami čia labai vertinami kalnų žvėreliai – murmotės.