Magliano in Toskana

Ši kelionė ypač įdomi. Po daugelio kelionių po Prancūziją pirmos atostogos kitur - Italijoje. Smalsumas kutena jausmus. Kokia ta Italija? Abejonių nekelia, kad rasime kažką naujo, kažką kitaip.

Vos tik kirtome Austrijos-Italijos sieną natūraliai pradėjome lyginti Italiją su Prancūzija. Pirmas įspūdis neblogas: puiki autostrada (mokama), nuostabūs Alpių vaizdai. Bet tuoj krinta į akis mažesnis poilsiui skirtų aikštelių skaičius, o ir tos pačios nėra tiek išpuoselėtos kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje. Labai daug tunelių. Dažnai būna pakankamai ilgi – siekia 2-3 kilometrus ir šiek tiek daugiau. Greitkelis pilnas įvairių elektroninių greičio matavimo prietaisų. Čia labai praverčia TOMTOM įspėjimai kur pastatyti greičio radarai. Daug yra ruožų kur matuojamas įvažiavimo į tam tikrą atkarpą ir išvažiavimo iš jos greitis. Todėl „karštiems“ italams, o juo labiau užsieniečiams pinklių čia daug.

Italai garsėja savo įvairove ir priešingybėmis. Su pirma teko susidurti ieškant užsisakyti viešbučio. Vakare atvykome į Pistole, šalia kurio buvome užsisakę viešbutį. GPS nuvedė pagal nurodytą adresą. Keistai atrodė kilimas į kalną keliu, kur dviem mašinoms prasilenkti sunku. Nuvažiavus prie nurodyto adreso radome tik seną bažnytėlę. Gerai, kad šalia buvo vyriškis. Paklausėme jo kelio ir jis nuoširdžiai itališkai pradėjo aiškinti kaip nuvykti į kitą miesto pusę ant kito kalno. Čia pajauti itališkas priešybes – daugelis italų supranta tik itališkai ir pasieksi vienodą rezultatą aiškindamas jam angliškai, lietuviškai ar bet kuria kita kalba, bet jei angliškai moka, tai gana neblogai.

Išaiškėjo, kad tame pačiame miestelyje, kur buvo užsakytas viešbutis, pavadinimas skirtingose vietose rašomas skirtingai: įvažiuodamas į miestelį randi Sammomme užrašą, bet ant centrinio pašto jau nurodyta, kad tai San Momme miestelis. Todėl GPS tokie galvosūkiai kartais tiesiog „neįkertami“.

Po kelionės Sammomme viešbutyje pietaujame.

Privažiavimas prie viešbučio buvo įspūdingas. Beveik dešimt kilometrų kalnų vingiais teko kilti į kalną. Vietomis kelias susiaurėdavo tiek, kad dviem mašinoms prasilenkti būdavo nįmanoma, o posūkiuose pakilimus galėjai įveikti tik pirma pavara.

Kiek sudėtinga buvo pasiekti viešbutį, tiek su kaupu atpirko jo svetingumas ir ilga bei turininga senovinio pastato istorija. Viešbučiui daugiau kaip šimtas metų ir vis dar priklauso tiems patiems šeimininkams. Karo metais jame buvo įsikūręs vokiečių štabas. Daug senovinių baldų, pastatas, durys, langai dvelkia prieškario laikais. Iškart pajunti šeimininkų dėmesį – dar nespėjus užsiregistruoti šeimininkas jau pasiūlo išsirinkti jų viešbutyje gaminamų itališkų patiekalų.

Sekančią dieną nesunkiai pasiekėme savo kelionės tikslą nuvažiuodami du šimtus kilometrų. Važiavome Florecijos priemiesčiais. Jie paliko dviprasmišką įspūdį: gausybė įmonių, sandėlių, tarp jų pamaišyta gyvenamųjų namų, daugiaukščių gyvenamųjų pastatų. Žodžiu, pramoninis-gyvenamasis architektūrinis chaosas išraizgytas gatvėmis gatvelėmis pilnomis transporto priemonių nuo motorolerio iki sunkiasvorių sunkvežimių. Šiaip taip įveikus aplinkelio gatvių ir kelių raizgalynes išvažiavome į nemokamą autostradą. Ji techniškai gana tvarkinga, bet sustojimui aikštelės (negaliu jų pavadinti poilsio aikštelėmis) nedidelės ir, susidarė įspūdis, niekada gyvenime nevalytos.

Borgo Magliano Resort

2012m. liepos 02d.

Sunkiausia susitarti dėl pavadinimo. Kai būdavome kempinge, tai buvo aišku – tai kempingas. Čia viskas kaip kempinge: parduotuvė, kavinė, baseinas, kultūrinė programa. Tik palapinių nėra. Vagonėlių taip pat. Visur driekiasi nedideli vieno ar dviejų kambarių kotedžai. Išvertus iš anglų kalbos Resort būtų kurortas. Gal šiuo atveju geriausiai tiktų apibūdinimas poilsiavietė.

 

Albinia

2012m. liepos 06d.

Nedidelis miestelis prie Tirėnų jūros. Dabar jis reikšmingas gal tuo, kad netoliese yra I. del Giglio sala, ant kurios „užplaukė“ kruizinis laivas Concordia. Mums šis miestelis svarbus tuo, kad čia yra artimiausias prekybos centras. Beje, Prancūzijoje neteko prie prekybos centrų matyti, kad savo prekes išsidėstytų „turginiai“. Čia tai visai normalu.

Miestelyje vyksta ir turgus. Matosi, asortimentas skurdesnis nei Prancūzijoje, bet kainos, atrodo, mažesnės (gal todėl, kad neduoda čekių :) ).

Magliano in Toscana

2012m. liepos 07d.

Nedidelis miestelis šalia mūsų apsistojimo vietos. Klasikinis miestelis-tvirtovė. Apjuostas gynybine siena. Nedidelis, bet mielas. Yra nedidelių parduotuvėlių, bažnyčia, visur driekiasi siauros gatvelės. Mūsų nuostabai, apsilankę pirmą dieną, prie baro sutikome jauną porą iš Vilniaus geriančius vaiskes šaltas sultis. Papasakojo, kad pirmą kartą išsiruošų su automobiliu pasidairyti po Italiją. Išvažiavo „Va Bank“, nakvynę užsisako tiesiog pakeliui.

 

Capalbio

2012m. liepos 08d.

 

Orbetello pusiasalis

2012m. liepos 09d.

Nesinori Orbetello pavadinti pusiasaliu, kadangi su žemynu jį jungią trys siauros juostos, kurių plotis panašus kaip Kuršių nerijos ties Juodkrante. Vienok, ši sala jungiasi su žemynu ir tai geografiškai vadintina pusiasaliu. Jis labai uolėtas ir, tarsi vienas didžiulis kalnas su stačiais uolėtais krantais, todėl papalūdimių nėra (išskyrus žemyno juostas jungiančias su pakrante). Ant uolių šen bei ten įsikūrę poisio vilos.

Pusiasalis dabar įdomus tuo, kad toliau į Tirėnų jūrą, už apytkriai penkiolikos-dvidešimties kilometrų yra sala Giglio, prie kurios krantų šiais metais sausio mėnesį patyrė avariją kruizinis laivas CONCORDIA. Nuo pusiasalio jis gana gerai įžiūrimas.

Orbetello pusiasalyje yra vienas didesnis miestas-uostas Porto S. Stefano. Tai nedidelis miestelis su uostu, iš kurio keltais galima nusikelti į salą Giglio. Uoste yra tik keli keltai ir daugybė mažų jachtų bei katerių.

Miestelyje, kaip ir apskritai Italijoje, labai daug mopedų. Modelių įvairovė tokia gausi, kad galva gali susisukti. Nuo prabangių iki visai palūžusių, kad stebiesi kaip važiuoja. Labai daug mopedų su kėbulu kroviniams vežti. Į jo kabiną „meiliai“ susėdę telpa net du žmonės! O vairas kaip dviračio. Su panašiais ansčiau Lietuvoje važinėjo suvirintojai, tik kabinos nebuvo.

Pitigliano

2012m. liepos 10d.

Tai apie penkiasdešimt kilometrų nuo mūsų apsistojimo vietos esantis miestelis. Pradėjus vingiuoti kalnų keliu, kur posukiai dažnai pasisuka visu šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, po vieno tokio staigaus pasisukimo prieš akis stojo senoviškas, ant uolos išaugęs ir iš pirmo žvilgsnio labai senas Pitigliano miestelis.

Kaip jau įprasta tokiems miesteliams-tvirtovėms, gatvelės labai siauros, bet jaukios. Visur akmuo: pastatai pastatyti iš kalnų uolos, ant kalnų uolos. Turistui tai didelis įspūdis, bet miestelyje vienas po kito matomi užrašai vende, kas reiškia, kad parduodama.

Labai neįprasta matyti, pavyzdžiui, autoservisą, ar kuro kolonėlę esančia tiesiog kalno uoloje. Ir negali nesistebėti kaip tais laikais, kai nebuvo jokių mašinų, pavykdavo uoloje, o tai reiškia akmenyje, iškalti ištisas gyvenamas erdves.

Atsisveikindami su miesteliu dar paragavome tikros itališkos picos. Ji tikrai skani!

 

Siena

2012m. liepos 12d.

Sienoje suradome minias turistų. Pataikėme ant turistų tako! Ir nenuostabu. Tai reto grožio miestas! Įsikūręs aukštai ant kalvos. Todėl maloniai sutikome nuorodą, kad į patį miesto centrą kelia eskalatorius.

Sienos centrinė aikštė Piazza del Campo laikoma bene gražiausia aikšte Italijoje. Ji išties įspūdinga – jau vien tuo, kad nėra horizontali plokštuma, o kriauklę primenančia forma tolygiai žemėja pagrindo link, ties kuriuo stovi savivaldybės rūmai (Palazzo Communale). Jį išskiria neproporcingai aukštas bokštas, kuris stiebiasi į aukštį net 102 metrus.

Kitas Sienos „perlas“ – Katedra. Pradėta statyti dar tryliktame amžiuje. Kiekvienas kvadratinis decimetras joje – meno šedevras. Jau ko vertos grindys, kurių marmure sukurti nuostabūs paveikslai. Daugelyje vietų grindys uždengtos danga, kad lankytojai savo batais nesugadintų šių meno šedevrų. Dar įdomi smulkmena, kad norinčios į katedrą patekti moterys apnuogintais pečiais nemokamai gauna vienkartinę užsidengimui skraistę.

Dar Siena garsi tuo, kad joje yra seniausias pasaulyje bankas Monte dei Paschi di Siena, kuris savo veiklą pradėjo dar 1472 metais.

Kiekviename žingsnyje čia rasi unikalios architektūros, skulptūrų. Na, o lietuviams, krepšinio fanams, tai Sienos Montepaski krepšinio klubo gimtasis miestas!

 

Giardino dei Tarocchi

2012m. liepos 14d.

Unikalus skulptūrų parkas. Visos skulptūros padarytos pagal Taro kortas Gaudi stiliumi. Naudotos keramikos pokštelės, kurios buvo formuojamos vietoje ant skulptūros, po nešamos išdegti, glazūruojamos ir vėl grąžinamos atgal. Keramikos plokštelės išdegus sumažėdavo 10proc. ir tarpai buvo rankomis užpoldomi smulkintu stiklu. Mozaikoms stiklas panaudotas iš Murano, Čekijos ir Prancūzijos.