Karšta kelionė į Korsiką! Visą kelią lydėjo apie 30°C karštis. Virš kelio atrodė dar karščiau. Už Lodzės net sustreikavo kuro padavimo elektronika ir, laimei, po to gedimas nepasikartojo, nors toliau teko važiuoti atsargiai, įvertinant gresiančią problemą. Taip pernakvoję Chemnice pasiekėme nuostabų ir jau pažįstamą kurortą Montecatini Terme Italijoje ir jau sekančią dieną su keltu plaukėme link Bastijos.

Po keturių valandų smagios ir įdomios kelionės laivu išsilaipinome Korsikos saloje. Oro temperatūra sukiojasi apie 30°C karščio, tačiau saloje, kai aplink jūra jis daug švelniau juntamas. Netoliese, už kokių 30 kilometrų pasiekėme užsisakyta kempingą. Keliai siauri, tačiau smagūs važiuoti.

Kempingas, jūra, apylinkės

Kempingas asketiškas. Yra būtiniausios priemonės: dušas, tualetai, elektra, internetas tik prie administracijos. Vietos nesužymėtos ir pagrindas pakankamai nelygus. Tačiau tokio kempingo jau išsiilgome. Oras džiugina. Temperatūra visą laiką sukiojasi apie 30°C. Kempinge ir apylinkėse daug kamštinių ąžuolų. Tokius matėme pirmą kartą – su stora kamštine ir stipriai raižyta žieve.

Pakerėjo jūros vanduo. Nors paplūdiniai labai akmenuoti, o prie mūsų kaip tokio net ir nebuvo – tik įėjimas tarp akmenų į jūrą, tačiau vanduo šiltas ir skaidrus kaip krištolas. Seniai jautėme tokį malonumą maudytis. Pirmą kartą įsimylėjome Viduržemio jūrą!

Vieną dieną išsiruošėme pažiūrėti apylinkių. Nuo kempingo pasukome į žemyno gilumą ir visą laiką kilome aukštyn. Siauri, stipriai žaliuojantys miškai ir krūmai. Daug nedidelių gyvenviečių, kurios išlaikę savo pirmykštį vaizdą: siauros gatvelės, neaukšti akmeniniai pastatai su mažais langais. Labai charakteringi šiai vietovei namai akmeniniais stogais. Bet labiausiai nustebino kapai. Visur čia uolos ir, matyt, gilesnės duobės čia neiškasi. Todėl kapinėse virš žemės pastatyti antžeminiai nedideli statiniai karstui patalpinti, po to jie užmurinami ir iš galo uždedama plokštė su užrašu.

Calvi

Susipažinę su šiaurės rytų salos dalimi iškeliavome į vakarinę jos dalį. Tikslas – Calvi miestas. Tenka kirsti skersai visą salą ir įveikti 120 kilometrų. Per kalnus šis atstumas nėra mažas. Laimei, keliai labai geri. Artėjant prie vakarinės salos pusės kalnai aukštėja, tenka važiuoti ties skardžiais. Aplinkui kerintys vaizdai. Iš arčiau susipažįstame su šlamučiu. Jis auga ir Lietuvoje, tačiau čia daug didesnis ir nepalyginamai kvapnesnis. Ir jo daug. Pagaliau atsiveria iduržemio jūros vaizdai. Kažkas nuostabaus!

Vėl apsistojame kempinge. Jis didelis ir labai civilizuotas. Toliau mus lydi karščiai. Kempingas įsikūręs eukaliptų giraitėje. Nuo jų, tarsi kruša, krinta sakų grūdeliai, kurie nuostabiai prilimpa prie automobilio, palapinės. Čia pat ir paplūdimys.

Paplūdimys smėlėtas, švarus, pilnas žmonių. Pakrantė labai lėkšta ir tenka ilgai bristi, kad pasiekti tinkamą gylį pasiplaukiojimui. Įlankoje gausu jachtų. Jaučiamas didelis jachtų judėjimas – vienos įplaukia, kitos išplaukia, trečios praplaukia pro šalį. Šalia paplūdimio geležinkelis. Traukinių eismas pakankamai intensyvus, tačiau tik keleiviniai, juda negreitai, dažnai stoja ir labiau primena tramvajus.

Calvi miestelis nedidukas, tačiau unikalus. Tai miestas tvirtovė. Įspūdį paliko Prancūzijos kariomenės elitinio legiono muziejus. Pačiame viršuje graži bažnyčia. Nuo tvirtovės sienų atsiveria kvaką gniaužiantys įlankos ir Viduržemio jūros vaizdai. Pačiame miestelyje daug mažų parduotuvėlių ir daug pirkėjų. Prisėdome vietiniame restorane ir pasimėgavome Korsikos salos meniu.

Porto

Atsisveikinome su Calvi ir leidomės žemyn pajūriu į pietus. 73 kilometrus nuo kalnų pasigrožėję Viduržemio jūros įlankomis pasiekėme galutinį šių atostogų tikslą nedidelį miestelį Porto. Vėl įsikūrėme „laukiniame“ kempinge alyvmedžių giraitėje. Minimaliai civilizacijos, maksimaliai atostogų džiaugsmo. Puiki vieta, graži aplinka ir pats kempingas labai jaukus. Netoli jūra. Pakeliui į paplūdinį auga aukštaūgiai eukaliptai. Jų labai vešlios lajos.

Paplūdimio ruožas ganėtinai siauras. Labai staigiai gilėja. Tačiau vanduo šiltas ir skaidrus skaidrus. Visus labai akylai stebi gelbėtojai. Pirmas dienas pasisekė, kadangi jūra buvo pakankamai rami. Po poros dienų prasidėjo audra. Gelbėtojai net arčiau jūros prieiti neleido. Bangos buvo įspūdingos. Uostą uždarė, tolumoje matėsi nespėję į uostą sugrįžti laiveliai.

Porto labai mažas miestelis su mažu uotu. Įplauka į uostą labai siaura ir esant didesniam bangavimui į jį pataikyti nėra paprasta. Akivaizdžiai matosi kaip prieš praplaukiant pro uosto vartus laivai įsibėgėja, kad laimingai „prašoktų“ šį siaurą ruožą. Gal ne veltui ties uosto vartais ant uolos pastatyti nedidukė Šv. Marijos statulėlė!

Atgal į Bastiją

Neruko prabėgti laikas, susikrovėme mantą ir trumpesniu keliu pasukome atgalios. Kelias trumpesnis, tačiau ir siauresnis. Kartais toks siuaras, kad vargiai prasilenktų du automobiliai, o šone skardžiai. Vakarinėje salos pakrantėje labai aukšti, statūs ir turtingi aukštais skaržiais kalnai. Bet vaizdai keri, gniaužia kvapą. Nenustembi sutikęs kelio viduriu keliaujančią karvę ar kitą namų gyvūną. Ūkininkai gyvūnams palikę daug laisvės. Taip kirtę aukštuosius kalnus išvažiuojame į nuožulnesnę rytinę salos dalį ir sėkmingai pasiekiame Bastiją, o iš ten keltu į Livorno uostą Italijoje.