Paskutinis Vokietijos miestas Saarbrucken lieka už nugaros ir čia pat kertame Vokietijos-Prancūzijos sieną. Toliau kelias driekiasi išpuoselėta mokama autostrada. Vis labiau širdį „kutena“ Prancūzijos ilgesys. Šį kartą grįžtame prie Atlanto.

Du metus džiaugėmės Italija, o dabar, pravažiavę visą Prancūziją,  kylame į beveik trijų kilometrų ilgio tiltą jungiantį žemyną su sala. Sala - ištisa lyguma, garsėjanti druskų išgavimo pramone. Gal gamtovaizdis ir ne itin įspūdingas, bet idealus kelionėms dviračiu. Sala dviračių takais išraizgyta tarsi kruopščiai voro suregstu tinklu. Apsistojome salos vakarinėje dalyje šalia Ars-en-Re miestelio. Kempingas nedidelis. Įsikūrėme nedideliame namelyje su labai uždaru kiemu. Vieta taip suspausta, kad vos įvariau šaraną į gyvatvorėmis apsodintą kuklų kiemelį. Tačiau su automobiliu saloje nėra kas veikti. Pagrindinė transporto priemonė dviratis. Kasdien su juo raižėme salos apylinkes tiek į rytus, tiek į vakarus.

Ars en Re

Nedidukas miestelis vakarinėje salos dalyje. Savo struktūra tai būdingas salos senoviškas miestelis: viduryje aikšė su kuklia bažnyčia ir nedidelėmis parduotuvėlėmis, aplink centrą išsidėstę neaukšti vieno-dviejų aukštų nameliai, į uostą driekiasi tiesi gatvelė. Uostas taip pat nedidelis. Čia stovi jachtos, žvejybiniai laiveliai, kateriai. Antroje dienos pusėje uostas sandariais vartais aklinai uždaromas, kad atoslūgio metu iš uosto neištekėtų vanduo. Prie uosto šliejasi turgus. Kaip ir miestelis - nedidelis. Turguje pagrindinės prancūziškos prekės: sūris, vynas, dešros, žuvis, prieskoniai. Yra ir kitų prekių, kaip antai drabužiai, virtuvės rakandai ir kt. Uosto kanalo pabaigoje, prie pat Atlanto yra dar vienas uostas.

Vieną pusdienį skyrėme apsilankymui bažnyčios bokšte. Siaurais laiptais pakilome į varpinę. Vietos nedaug, bet iš čia gerai matosi visas miestelis ir apylinkės. Bažnytėlė labai kukli ir nedidelė. Vidus tamsus ir dvelkia asketizmu.

 

Druskų išgavimas

Druskos išgavimas yra pagrindinis salos verslas. Vietovė tam patogi. Potvynio metu Atlanto vanduo patenka į salą, užtvenkiamas ir lieka druskos išgarinimo baseinuose. Čia savo darbą atlieka gamta. Vėjas ir saulė palengva garina vandenį. Vandens mažėja, o vandens paviršiuje pradeda ryškėti druskos luobelė. Ji specialiu griebtuvu surenkama ir supilama į krūveles. Šis procesas tęsiasi tol, kol visas vanduo išgarinamas. Ypač vakarinė salos dalis gausi tokių baseinų. Atlanto druska yra labai vertinama.

Vakarinėje salos dalyje tarp nedidukų vandens baseinų įsikūręs ornotologinis draustinis. Vinguriuojant dviračių taku galima stebėti paukščius. Čia pat yra informaciniai stendai su čia gyvenančių ir perinčių paukščių pavadinimais.

 

Paplūdimiai

Paplūdimių saloje daug, bet maudymuisi jie nėra patogūs. Visur dominuoja uolos, o smėlis ne toks kaip prie Pilato kopos ar Lit-et-Mixe. Kelis kartus vienoje ar kitoje vietoje išsimaudėme, bet mėgautis maudynėmis neteko. Prie Ars-en-Re miestelio, kur apsistojome, paplūdimio išviso nebuvo.

Dviračiai

Il-de-Re sala tikra dviratininkų Meka. Dviračių takais išraizgyta visa sala. Kartais pradedi manyti, kad jų daugiau nei kelių. Reljefas pasivažinėjimams dviračiu ypač geras - jokių įkalnių ar nuokalnių. Todėl nuo dviračių nenulipdavome. Su jais galėjai pasiekti visus paplūdimius, aplinkinius miestelius. Mindami pedalus grožėjomės gamta, druskų išgavyklomis, ornitologiniu draustiniu.

Miesteliai

Visi miesteliai panašūs: nedideli, su centrine aikšte ir bažnyčia, į centrą nusidriekusiomis siauromis gatvelėmis. Išilgai gatvių išsirikiavę baltai dažyti nedideli nameliai. Pakrančių miesteliai turi uostus. Aplinkiniai miesteliai lengvai pasiekiami dviračiais.

Pirmiausia aplankėme labiausiai į vakarus nutolusį švyturį Phare-des-Baleines. Nuo jo atsivjrė nuostabus vaizdas į Atlantą ir salos gilumą. Šalia švyturio aplankėme esantį jūrų muziejų. Čia susipažinome su Atlanto švyuriais, jūrinėmis navigacijos priemonėmis.

Saint-Martin-de-Re išsikyrė dideliu uostu. Uosto akvatorija pilna prabangių jachtų. Miestą nuo Atlanto skiria aukšta akmeninė siena. Dviračius pasilikome prie bažnyčios ir nuėjome prie uosto, kuris yra atokiau nuo centro. Prie uosto buvo gausybė žmonių. Daug kavinių. Laisvų vietų rasti nėra lengva.

Loix miestelyje aplankėme kapines, kurie šliejasi prie pat bažnyčios miestelio centre. Čia pat miestelio aikštėje vietiniai gyventojai žaidžia buliais. Nedidukėje kavinėje lauko terasoje pasmaguriavome vietinių valgių.

Neaplenkėme netoliese už miestelio esantį druskų muziejų.

Aplankėme Les Portes-en-Re miestelį, maudytis važiuodavome į La Couarde Sur Mer bei Le Bois-Plage-en-Re miestelius. Patiko paplūdimys vakarinėje salos dalyje.

Kempingas

Camp-du-Soleil kempingas įsukūręs tarp Ars-en-Re ir Atlanto pakrantės. Užsisakėme nediduką namelį-vagonėlį. Viduje yra būtiniausi dalykai: virtuvė su visa įranga, miegamasis, dušas, tualetas, televizorius, net mikrobanginė krosnelė. Labai jaukus vidinis kiemelis. Jame stalas su suolais, virš stalo skėtis. Viskas labai kompaktiška. Vietos nedaug, bet pakanka. Rita kiekvieną rytą dviračiu keliavo į miestelį bagetės bei kruasanų. Tikras smagumas valgyti ir gerti vyną lauke!

Gamta

Gamta skurdi. Miškų nėra. Atlanto pakrantė - ištisos uolos su nepatrauklaus smėlio nuožais. Gražesnį smėlį rasi tik paplūdimiuose. Visur tvyro druskų išgavimo baseinai. Tarp jų vinguriuoja dviračių takai. Dažnai atsiveria laukų plynės. Drėgna. Vienoje vietoja sala tiek siaura, kad potvynio metu užliejama ir būna padalinama į dvi dalis.  Kai kur žemė apdirbama. Tradiciškai daugiausia auginamos vynuogės. Saloje gausu zuikių. Jie pakankamai drąsūs. Šeimynomis žaidžia pievose, dažnai kerta dviračių taką. Akį džiugina maži zuikučiai.