Po ilgos ir niekuo neišsiskiriančio dviejų dienų kelionės pasiekiame kempingą. Viskas iš anksto suplanuota, kempingas užsakytas, todėl jokių netikėtumų nėra. Gal tik vienas pastebėjimas: kuras, lyginant su praeitais metais, pabrangęs apie 10-15 eurocentų.

Jau, nusukus nuo mokamo greitkelio, pasitinka nuostabūs kalnų vaizdai. Ir, turbūt, kalnai - tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurių nei nuotraukomis, nei filmuota medžiaga neperteiksi, juos reikia pajausti! Vingiuojame kalnų slėniais, karts nuo karto it ašara papuoštais skaidriais ežerais. Taip pasiekiame savo kempingą.

Kempingas keturių žvaigždučių ir to tikrai vertas. Sanitariniai mazgai idealiai sutvarkyti, aplinka puiki, šalia švariausias Europoje Annecy ežeras. Aplinkui supa Alpių kalnai ir, nors dar nesnieguotos viršūnės, bet savo didumu kvapą gniaužia. Aplinkui dangų puošia gausybė įvairiaspalvių skraidyklių.

Kaip jau įprasta, daugiausia kempinge apsistoję olandai ir prancūzai. Yra vienas kitas anglas, belgas. Recepcijoje prasitarė, kad lietuviai mes čia esame pirmi, bet estų ir rusų ir rumunų jau pabuvota.

Albertville - olimpinis kalnų miestelis

Važiuojame į Albertville. Jis mums žinomas kaip 1992 metais vykusių XVI-tų olimpinių žiemos žaidynių miestas. Nuo mūsų kempingo jis visai netoli - vos 30 kilometrų atstumas.

Albertville. Miestas, pastatytas ant uolos atbrailos tarp dviejų upių Isere ir Arly, kad apsaugoti miestą nuo potvynių. Iki 18-to amžiaus sparčiai plėtėsi, tačiau vėliau plėtrą pristabdė priešų invazijos. Miestelį išgarsino 1992-ų metų olimpinės žaidynės. 2003 metų pavasarį Albertville buvo suteiktas garbingas "Town of Art and History titulas. Ir tai buvo oficialus miestiečių pastangų plačiau pasaulinei visuomenei pristatyti miestelį įvertinimas.

Iš kart reikia pasakyti, kad buvome nustebinti: tikėjomės kažko olimpinio grandiozinio, o radome kuklų kalnų miestelį, nieko nesiskiriantį nuo kitų miestelių. Olimpiadą mena tik olimpiados muziejus, olimpinis parkas ir sena, baigianti nusitrinti, ant namo sienos reklama. Miestelis savo misiją atliko ir toliau gyvena įprastu ritmu.

Šiuo metu miestelis taip pat gyvena sportu: jau po poros dienų turi įvykti "Tour de France" dviračių lenktynės. Ir kaip tik Albertville vienas iš miestų, kurį varžybų dalyviai turi pravažiuoti. Todėl prieš įvažiuojant į miestą visur pastatytos informacinės lentos, informuojančios, kad bus uždarytas automobilių eismas.

Mont Blanc - aukščiausia Alpių viršūnė

Dabar tikslas: pamatyti Alpių pačią širdį - Mont-Blanc. Kad jį pasiekti, tenka nuvažiuoti 60 kilometrų atstumą. Tikėjomės nukakti ten greitai, bet susidūrėme su netikėtumais. Slėniais kelias uždarytas dėl remonto darbų. Tenka sekti rodyklėmis, žyminčiomis apvažiavimą. Apvažiuoti čia nėra paprasta, kadangi tenka kilti į kalno šlaitą, o po to leistis žemyn. Kelias vingiuoja ir dažnai keičia kryptį visu 180 laipsnių kampu. Neįsismaginsi. Todėl dažnai greitis nesiekia daugiau 30 km/val. Atperka tik nuostabūs vaizdai ir reta galimybė važiuoti Tour de France trasa. O jos šių varžybų dalyviai geru žodžiu tikrai neturėtų minėti!

Bet, po įdomios kelionės, pasiekiame St-Gervais kurortinį miestelį. Čia sėdame iš tarpinės stotelės į traukinį, keliantį į Mont-Blanc.

Traukinukas atkakliai ropoja į kalnus. Aplinkui nuostabūs vaizdai. Važiuojant puikiai galima matyti kaip keičiasi augmenija. Jei apačioje gausu miškų, tai, kylant aukštyn, jie vis retesni, pereinantys į Alpių pievas.

Pagaliau pasiekiame galinę stotelę. Aukštis 2380 metrų. Toliau traukinys nevažiuoja. Prieš akis išyla balta Mont-Blanc viršūnė. Tai aukščiausia Alpių viršūnė siekianti 4810 metrų ir jau skendinti debesyse. Oras puikus. Tik vienas kitas debesėlis. Visur, kur tik akis aprėpia, kalnai. Giliai slėniuose, lyg iš lėktuvo skrydžio, matosi gyvenvietės. Jų šiame regione gausu. Daug gyvenamų namų aukštai kalnuose ir net stebiesi, kaip gyventojai juos pasiekia, ir dar su automobiliais! Aplinkui skurdi žolė, uolos su sniego lopynėliais. Mont-Blanc papėdė. Staiga akis užkliūna už uolomis šokinėjančio kažko panašaus į mūsų stirną. Keista stebėti šį gyvūną laisvėje ir natūralioje aplinkoje. Tik stebiesi: kaip lengvai ir pasitikėdamas savimi jis keliauja uolomis.

Laikas prabėga greitai ir jau atvyksta sekantis traukinukas, turintis mus „nuridenti“ į apačią. Priekyje mūsų eina pilietis vedinas šunimi. Čia mes su Giedre tuoja pradedame dikusiją kokia tai veislė. Giedrė vienareikšmiškai tvirtina, kad tai Stafordšyro terjeras, bet man dar sukelia abejonių. Ir, dideliai mūsų nuostabai, šuns šeimininkas lietuviškai patvirtina, kad tai pats tikriausias Stafordšyro terjeras. Trumpai šnektelname. Pasirodo ši vieta jį „pakerėjo“ ir kelioms dienoms kasmet jis atvyksta su šunimi palaipioti kalnais. Pakeliauti kalnais čia sudarytos puikios salygos, yra daug trasų. Todėl keliautojų čia gausu. Kalnai tikrai labai civilizuoti!

Grotte et Cascade požeminė galerija

Šiandien nusprendžiame pasidairyti kas yra šalia mūsų. Ir visai netoliese aptinkame Grotte et Cascade de Seythenex. Tai yra kalnų viduje natūraliai susiformavusios olos.

Tai nėra kažkas naujo. Įvairiuose kalnuotose regionuose paprastai jų yra. Šis pasirodė esantis dar santykinai jaunas, kadangi dar nėra susiformavę nei stalaktitai, nei stalagmitai. Šių "grotų" viduje labai smagu, kadangi temperatūra tiek vasarą, tiek žiemą yra vienoda - 10 laipsnių pagal Celsijų. Labai smagu, kai lauke tvyro 32 laipsnių karštis. Įdomu, kad visos šios olos yra natūraliai susidarę tekant požeminėms upėms, kurios po truputį tirpdo kalkakmenį ir taip susidaro ištisos požeminės galerijos su puikiais požeminiais ežerais.

Aplink grotus aplinka taip pat puiki: gilus slėnis su vešlia augmenija, iš aukštai krentantis nuostabus krioklys.

Įdomu buvo išgirsti kaip mokslininkai seka kur iš požemių patenka vanduo. "Grotose" į vandenį yra supilami dažai ir stebima į kurį ežerą šios spalvos vanduo atiteka.

Fier tarpeklis

Kuo toliau, tuo dažniau aplanko mintis - turtingos tos šalys, kurios turi kalnus. Turtingos savo gamta, nuostabiais vaizdais.

Dar kartą tuo įsitikiname aplankę Fier tarpeklį. Fier - viena didžiausių šio krašto upių.

Fier upės ilgis 70 kilometrų ir aukščių perkritis yra 1760 metrų. Visur užrašai įspėja, kad net ir geriausiu oru ši upė gali labai greitai patvinti. Ir nors tarpekliu nutiestas apžvalgos tiltelis yra 20 metrų aukštyje, 1960-ų metų potvynis buvo pasiekęs 26-ių metrų aukštį.

Vis tik stebina kokią didžiulę jėgą turi vanduo. Prieš dvidešimt tūkstančių metų kalnuose tirpstantys ledynai suformavo upę, kuri per ilgą laikotarpį uolose išgraužė didžiulius tarpeklius. Dabar šių tarpeklių grožis puikiai papildo Prancūzijos biudžetą!

La Sauvagette šunų muziejus

Šiandien pažiūrėsime kaip Prancūzijoje gyvena šunų augintojai. Aplankysime šunų muziejų.

Atstumas nėra mažas. Teks kirsti Savoie regioną su pagrindiniu miestu Chambery. O muziejus yra "Isere" regione. Teks nuvažiuoti 120 kilometrų. Bet, važiavimas kalnų slėniais vienas - malonumas. Nuostabūs vaizdai visą vairavimo vargą atperka su kaupu.

Muziejų atrasti nėra lengva. Reikia kilti į kalną, o informacijos ne tiek daug. Ir, tik privažiavus prie pat, jau yra rodyklės į muziejų.

Muziejus įsukūręs gana aukštai kalnuose (apie 700 metrų). Mus pasitinka savininkų labai gražus pastatas, kurio pirmame aukšte įsikūręs muziejus. Kieme, šlaite pastatyti šunų voljerai su šunimis. Taip pat yra suvenyrų parduotuvė ir žaidimų aikštelė.

Šunų muziejus. Muziejus įkurtas 1978 metais. Nuo tada savininkų devizas: „Mūsų aistra - tarnauti jums!“. Nuo pat pradžių muziejaus savininkų pagrindinė veikla - Labradoro retriverių veisimas. Dabar jie jau gali didžiuotis, kad jų veisiami šunys sulaukė 8-tos kartos palikuonių, turi 85-is CACIB CAC titulus, 19 šunų paruošta būti vedliais akliesiems, vienas šuo sėkmingai darbuojasi šveicarų gelbėjimo tarnyboje, 5 šunys dirba ieškant užgriuvusių kalnuose sniego lavinomis, vienas šuo diplomuotas ieškoti narkotikų žandarmerijos tarnyboje.

Pirmiausia krenta į akis ideali tvarka ir švara. Aplinka tikrai puiki. Aukšti medžiai, vešli, puikiai prižiūrėta veja. Iškart prieiname prie didžiausio voljero. Labradoro retriveriai. Keli balti labradorai, vienas juodas. Voljeras didžiulis. Labradorai pasitinka draugiškai - kaip ir pridera šiai veislei.

Pakylame aukščiau. Čia eile išdėstyti voljerai. Kiekviename voljere po porą skirtingų veislių. Viso suskaičiuojame dvidešimt tris veisles: tai Čiau čiau, Tailando ridžbekas, Kinų kuoduotasis šuo, Čihuahua, Bulterjeras, Suomių-lapių špicas, Pulis, Klamberio spanielis, Afenpinčeris, Basetas, Naujosios Škotijos retriveris, Valų korgis pembrukas, Kelpis, Garbanotas retriveris, Dalmatinas, Veimaro paukštšunis, Senbernaras, Šuo liūtukas, Bedligtono terjeras, Čekoslovakų vilkšunis, Airių volfhaundas, Labradoro retriveriai, Auksaspalviai retriveriai. Prie kiekvieno voljero šuns veislės aprašymas. Žinoma, viskas prancūzų kalba. O, nežinant prancūzų kalbos ir pabendrauti su niekuo nepavyks.

Voljerai erdvūs. Mažesnioji vojero dalis išbetonuota, o likęs plotas užpiltas glotnių akmenukų skalda. Kiekviename voljere stovi po didžiulį indą pilną vandens. Išmatų niekur nesimato. Jas iš kart surenka voljerus prižūrintis berniukas. Taip pat nėra jokio nemalonaus kvapo. Būdos šunims didelės. dažnai dengtos čerpių stogu. Kiekvename voljere patalpinta po dvi šunų veisles.

Čia pat vaikų žaidimų aikštelė. Čia visi žaidimai taip pat susiję su šunimis.

Keliaujame į muziejų. Visos sienos nukabinėtos senovinėmis nutraukomis. Dažnai matome šunis pakinkytus į vežimus, o kitur net plūgą traukiančius. Labai daug įvairių šunų statulėlių ir meno dirbinių. Yra senovinių antkaklių, taip pat ir "griežtų". Matosi, kad senovėje šunys išties ištikimai tarnavo žmogui ir buvo labai vertinami.

Galiausiai, palikę įrašą svečių knygoje, paliekame muziejų.

Les Gorges du Pont du Diable - Velnio tilto tarpekliai

Kad pamatyti Les Gorges du Pont du Diable tenka įveikti 140 kilometrų kalnų keliais. Važiuojame per pačius didžiausius Alpių kalnų masyvus. Kelio pavadinimas Route de Grande Alpes kalba pats už save. Kalnuose gausybė jaukių kurortinių miestelių. Vasarą čia gausu kopimo į kalnus, pasivaikščiojimo kalnais trasų, žiemą puikios galimybės paslidinėti. Tarp visų kalnų išryškėja vienintelis balta sniegynų kepure užengtas Mont-Blanc, kas pažodžiui išvertus iš prancūzų kalbos ir reiškia Baltas kalnas.

Pasiekiame Les Gorges du Pont du Diable. Nusiperkame jaukioje suvenyrų parduotuvėje bilietus ir žaliu, aukštais medžiais apaugusiu šlaitu leidžiamės žemyn į slėnį. Aplinkui užrašai įspėja, kad nesumanyti išsukti iš tako - gali nugarmėti į tarpeklį. Galiausiai atsirandame prie vartų, vedančio į patį tarpeklį.

Les Gorges du Pont du Diable.  Tarpeklis buvo atrastas apie 1900 metus. Atrado jį vietinis dailidė ir nutiesė čia medinius tiltelius, kad galima būtų apžiūrėti. Tarpeklio skliautą sudaro didžiuliai akmens luitai, kurie iš viršaus suformuoja tarsi tiltą. Todėl tarpeklis ir įgavo velnio tilto pavadinimą. Venio tiltu vadinamas dar ir todėl, kad jis yra klastingas. Paskutinis iškritęs iš šio skliauto akmuo yra maždaug mūsų Puntuko akmens dydžio!

Vedini gido su grupele turistų stačiais laiptais leidžiamės į tarpeklį. Atsirandame uolose.Giliai po kojomis čiurlena krištolinis sraunus kalnų upelis nešdamas malonią gaivą, tiek į vieną pusę, tiek į kitą pro siaurą plyšį uolose šviečia saulės apšviestas tarpeklis. Pakeli akis į viršų ir skliaute prasišviečia aukštų medžių kamienai užsibaigiantys vešliu, žaliu lapijos vainiku. Širdį raminantis vandens čiurlenimas, gaivi kalnų vėsa, paukščių malonus čiulbesys ir pasakiški vaizdai - tai ko gero tai, ką geriausio galėtum sugalvoti apie rojų! Ir jis, kaip matome, yra čia.

Evianas - mineralinio vandens miestas

Keliaujame toliau. Kalnų slėniai leidžiamės prie Leman ežero. Visiems gerai žinomas ežero pavadinimas, kadangi ant jo pakrantės išsidėsčiusi Ženeva.

Pravažiuojame kelis pakrantės miestelius ir pasiekiame Eviano miestą. Tai nedidelis, jaukus miestelis. Miestelyje gausu gėlių ir pietiniams kraštams būdingos augmenijos. Sustojame prie pat ežero. Kitoje ežero pusėje matosi Šveicarija. Ežero vanduo nuostabiai švarus, žydras, lyg Viduržemio jūra. Gausu jachtų, turistus plukdančių laivų.

Pakylame į miestelio centrą. Atsiremiame į Eviano muziejų. Muziejus nemokamas. Visi muziejaus eksponatai susiję su mineraliniu vandeniu ir jo išgavimu.

Evianas.  Miestelis garsus savo mineraliniu vandeniu nuo 19-to amžiaus pradžios. Mineralinis vanduo išgaunamas šalia Evian miestelio Alpių kalno papėdėje. Lietūs išlyja aukštai kalnuose ir mineraliniu gruntu leidžiasi kalnų masyvais taip švariai išsivalydamas ir prisisotindamas mineralinių druskų.

Miestelio centre driekiasi pagrindinė gatvė. Tai siaura, pilna mažų parduotuvėlių gatvelė. Restoranai savo staliukus išnešę į lauką ir susidaro vaizdas, tarsi restoranas persikelia į lauką. Abipus gatvės aukšti senoviniai pastatai su būdingomis Prancūzijai aukštomis langinėmis. Į vieną pusę karts nuo karto šoninėse gatvelėse atsiveria nuostabus vaizdas į Leman ežerą.

Beaufort sūrių gamybos kooperatyvas ir muziejus

Nuo Albertville kylame į kalnus. Aplankysime sūrių muziejų. Kelias vingiuoja šalia sraunaus kalnų upelio. Smagiai pasisukiojus 20 kilometrų kalnų šlaitais pasiekiame Beufort miestelį.

Beveik pačiame centre puikuojasi didžiulis pastatas - sūrių gamybos kooperatyvas. Pirmiausia pakliūname į sūrių nokinimo patalpas. Patalpoje tvyroja gaivi vėsa. Eilėmis lentynose išrykiuotos sūrių eilės. Pakylame į viršų. Patenkame į sūrių muziejų. Aplink išdėlioti seni rakandai sūriams gaminti. Sienos nukabinėtos nuotraukomis ir aprašymais kaip senovėje kalnuose buvo gaminamas sūris.

Čia pat, pro vitrinos langą, matosi visas sūrių gamybos cechas. Vienoje dalyje matome sūrių gamintuvus (variniai katilai, kur į pieną supilamas raugas ir maišoma kol "sutrauks" pieną), kitoje iš gamintuvų paimta sūrio žaliava supilama į formas, dar kitoje vietoje presuojama, po to apverčiama ir vėl presuojama. Galiausiai gatavi sūriai keliauja į nokinimo patalpą.

Gamyba automatizuota nedaug. Beveik visas operacijas atlieka žmogus. Mechanizuoti tik kėlimo įrengimai.

Apžiūrėję muziejų patenkame į parduotuvę, kur galima sūrių įsigyti.

Nepraleidžiame progos aplankyti ir miestelio bažnyčią. Kaip ir visos bažnyčios - tai autentiški meno kūriniai. Labiausiai nustebina labai sena, pastatyta dar 1722 metais sakykla. Stebina tai, kad visa ji išdrožta iš medžio. Ilgai negali atitraukti akių nuo tokio nuostabaus meno kūrinio!

Sambuy viršukalnė

Kopimas į kalnus Alpėse vienas iš svarbiausių ir įdomiausių užsiėmimų. Todėl susirandame pakilimo į Sambuy kalno viršūnę trasą ir vykstame į ją. Vingiuojame kalnų keliuku į kalną. Kai kur kelias susiaurėja tiek, kad pradedame abejoti ar teisingu keliu važiuojame. Staiga kelias išplatėja ir atsiveria didžiulė aikštelė automobiliams parkuoti. Toliau kelio nėra ir į kalną kelia keltuvas. Nusiperkame bilietus ir straktelname į keltuvą.

Po kojomis apačioje matosi Alpių pieva besimaišydama su uolienomis. Tiek kairėje, tiek dešinėje miškas - kylame iškirsta properša. Pagaliau pasiekiame galutinę keltuvo stotelę. Nušokame nuo keltuvo. Tai reikia padaryti mikliai, kadangi keltuvas nesustoja.

Užrašas byloja, kad esame 1830 metrų aukštyje. Toliau reikia kilti savo kojomis. Galutinis tikslas - Sambuy viršūnė, esanti 2100 metrų aukštyje.

Paskui mus pasikelia sklandytojai su parašiutais. Čia pat juos išvynioja ir ruošiasi skrydžiui. Stebime. Stebina, kad vienas iš parašiutininkų vaikinas, kuris, greičiausiai ir keturiolikos metų nesulaukęs! Bet savarankiškai įšoka į kombinezoną, pasiruošia parašiutą ir po kelių minučių jau matome jį aukštai virš kalnų sklandantį. Parašiutai čia nuostabiai puošia dangų savo ryškiomis spalvomis ir jų čia visa galybė.

Keliaujame toliau. Rodyklės rodo kryptį ir siaurais kalnų takeliais ropščiamės į viršų. Oras jau akivaizdžiai šaltesnis. Šešėlyje, kur nepasiekia saulės spinduliai, galima išvysti sniego luitus. Takas jau pramintas, turistų daug, trasa nėra sudėtinga. Keičiasi pieva į akmenuotą taką, vėl pereina į pievą. Taip pasiekiame viršūnę. Aplinkui atsiveria nuostabūs kalnų masyvai, tolumoje boluoja žydras Annesy ežeras, prie kurio ir esame apsistoję. Pasisukame į kitą pusę, ten su balkšvu dangumi susilieja Mont-Blanc snieguota viršūnė. Foto aparato objektyvas jau nesugeba visko apglėbti!

Tačiau laikas „ridentis“ žemyn. Čia reikėtų truputį pašnekėti apie apsirengimą ir priemones. Visi patyrę kalnų laipiotojai avi specialius sportinius batelius. Jie yra šiek tiek aukštesni, storesniu padu ir jų čia visur galima įsigyti. Taip pat praverčia specalios lazdos, kurios čia taip pat parduodamos. Būtini nuo saulės akiniai, kepurė, o atviros kūno vietos turi būti išteptos nuo saulės kremu, kadangi saulės aktyvumas kalnuose akivaizdžiai didesnis nei papėdėje.

Kaip jau žinoma, leistis žemyn sudėtingiau negu kilti. Bet nusileidžiame greičiau. Nuo keltuvo vėl atsiveria nepakartojami kalnų ir apylinkių vaizdai.

Annecy - Haute-Savoie sostinė

Metas pasidairyti po Haute-Savoie sostinę Annecy. Gražus miestas, išsidėstęs Annecy ežero šiaurinėje pakrantėje. Miestas labai gražus ir pasiekti jį nėra paprasta - automobilių kamščiai, daug žmonių, automobilį pastatyti centre taip pat nėra lengva.

Annecy. Miestas žinomas kaip Haute-Savoie mažoji Venecija. Tai - regiono istorinis centras. Miesto istorija siekia dvyliktą amžių ir senamiesčio pastatai akivaizdžiai patvirtina jo ilgą istoriją. Miestas daug įdėjo pastangų, kad apsaugoti jį nuo industrijos invazijos ir išsaugoti gamtos autentiškumą. Šiuo metu miestas gali pasigirti savo puikia laivininkystės kompanija, kuri teikia paslaugas turistams, norintiems apžiūrėti Annecy ežerą ir jos pakrantėse įsikūrusius žymius objektus. Taip pat mieste yra meno ir istorijos konservatorija, pilis-muziejus, Alpių ežerų observatorija besirūpinanti visais Alpių ežerais. Taip pat labai žymūs salos rūmai, kur dar dvyliktame amžiuje buvo pastatytas kalėjimas, o dabar - Annecy istorijos muziejus.

Pats miesto istorinis centras ir senamiestis yra miesto pakraštyje Annecy ežero pakrantėje. Ties ežero pakrante tęsiasi promenada. Labiausiai į akis krenta krištolo švarumo Annecy ežero vanduo. Dugnas smėlėtas. Į ežerą įtekančiuose upeliuose galima stebėti kaip tingiai plaukioja žuvys.

Tuoj pat prasideda senamiestis. Visur daug žmonių. Užeiname į miesto centrinę bažnyčią. Iš kart pasitinka bažnyčios tarnautoja ir pasiteirauja iš kur atvykę. Tuomet paprašo ant sienos kabančiame žemėlapyje užklijuojant lipduką ant Lietuvos. Žemėlapis visas aplipdytas lipdukais. Matome lipduką ant Estijos, Ukrainos. Rusijoje lipdukai prilipdyti net Sibiro platybėse. Ir ant Lietuvos, ir ant Latvijos lipdukų nėra. Su dideliu džiaugsmu priklijuojame.

Senamiestis nuostabus ir jam tikrai tinka Venecijos pavadinimas. Visur išraižytas kanalais besišliejančiai su akmeninių senų namų sienomis. Namai autentiški senoviniai, įvairių spalvų su Prancūzijai būdingomis aukštomis langinėmis. Visur gausybė mažų parduotuvių ir restoranų. Gatvelės siauros, papuoštos senoviniais žibintais. Prancūzijos senamiesčiai be žibintų neįsivaizduojami.

Čia pat, prie ežero, didžiulis parkas. Sukasi karuselės, vaikai važinėja "arkliukais" ant ratų. Prie kiekvieno medžio prikabinta lentelė informuojanti koks tai medis. Ant vejos įsitaisę poilsiautojai. Vieni tiesiog ilsisi, kiti valgo atsineštus sumuštinius. Visiška laisvė ir stebėtina tvarka!

Menthon pilis

"Toujours Menthon, Partout Menthon"(Visada Menthon, Visur Menthon)

Keliaujame aplink ežerą. Kelias eina pačia pakrante. Pasistatai automobilį šalikelėje ir už poros metrų vanduo. Tą visi ir daro. Stato automobilius ir dureles pradarę gali nerti tiesiai į ežerą. Kitoje gatvės pusėje iš kart status kalno uolos šlaitas.

Netrukus pasiekiame Menthon miestelį su nuostabia pilimi.

Pilis jau skaičiuoja virš tūkstančio metų amžių. Ir nuo trylikto amžiaus priklauso tai pačiai Menthon šeimai! Per eilę metų, pradžioje buvusi kaip fortas, pilis keitėse. Buvo pristatytos kai kurios patalpos. Didžiausia patalpa - svetainė buvo pristatyta septynioliktame amžiuje.

Ekskursija po pilį teatralizuota. Artistai, apsirengę senoviniais drabužiais, vedžioja po patalpas. Ekskursija prasideda pilies koplytėlėje. Toliau aplankome virtuvę, skaityklą. Skaitykloje daugiau kaip 12 tūkstančių knygų ir visos išleistos dar iki Prancūzijos revoliucijos. Tai knygos ir apie teisę, ir ekonomiką, ir istoriją, ir mediciną, ir dar gausybė kitų. Toliau persikeliame į svetainę. Ji papuošta Menthon šeimos portretais. Kai kurie jų neįkainojami. Baldai pagaminti dar tryliktame amžiuje. Toliau seka grafienės miegamasis, piligrimų kambarys.

Deja, kaip ir daugelyje privačių pilių, fortografuoti ir filmuoti griežtai draudžiama. Todėl belieka nuotabius vaizdus krautis į savo atmintį.

Pilis yra gyvenama ir dabar. Turistai ją aplankyti gali tik nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio nustatytomis valandomis.