Gironde

Penktą valandą ryto pradedame kelionę. Jau švinta, bando lynoti. Susikrauname likusius daiktus ir pirmyn! Tai pati smagiausia diena - prasideda kelionė. Ir sunkiausia - reikia pervažiuoti Lenkiją jos „puikiais“ keliais. Jau pradedame priprasti, kad sienos su Lenkija kirtimas apsiriboja tik formaliu paso patikrinimu ir tai užtrunka viso labo porą minučių. Puikus priklausymo ES privalumas keliaujantiems!Teks įveikti tūkstantį kilometrų, tad sustojame tik trumpam perkąsti McDonald kavinėje (maistas "nuobodus", bet kokybė garantuota), ar sumažinti savo įsidėtas maisto atsargas.

Lenkijoje jaučiame nauja tendencija - statyti prie kelių policijos automobilių muliažus. Jei anksčiau juos buvo galima pamatyti tik kur ne kur, tai dabar jų daugėja. Čia jie sutempia ir visokį seną policijos laužą, ir stato muliažus iš kartono, ar tiesiog suvirina kokio nors policijos automobilio šonus. Žodžiu, jiems čia fantazijos tikrai netrūksta.

Dar viena lenkiška įpatybė - prismaigstyti begalę reklaminių plakatų. Nuo jų net marga pakelėse. Atrodo, kad šio proceso iš valstybinių institucijų niekas nekontroliuoja. Vaizdas ne koks!

Lenkijoje tikrai nepaskubėsi. Vidutinį greitį galima „išspausti“ tik apie 75km/val.

Vakarop kertame Lenkijos-Vokietijos sieną. Eilė prie muitinės apie 10 automobilių. Čia viskas vyksta greitai. Tikrina Vokietijos pasieniečiai. Mūsų veidai jiems įtarimo nekelia. Patikrina pasus, palinki gero kelio ir mes jau ant Vokietijos autostrados. Prieš akis baltos vėjo jėgainės, gražiai apdirbami laukai, skoningai tvarkoma aplinka ir trys juostos viena kryptimi. Tai - Vokietija su tikrai vokiška tvarka! Tikras malonumas vairuoti ir dairytis aplinkui.

Dar valanda ir mes jau Etap višbutyje prie Dresdeno. Vokiečiai sugalvojo vieną keistą įstatymą (jis taip pat įvestas ir Austrijoje), kad, jei vaikas yra vyresnis nei 12 metų, jam reikia atskiro kambario. Taigi mūsų trijų asmenų šeimai teko mokėti už papildomą kambarį, nors kambaryje yra trys lovos. Dabar, po dienos kelionės, svajonė viena - išsimiegoti!

Pakeliui link Atlanto

Dabar skubėti nereikia. Keliai puikūs, tad įveikti jais dar vieną tūkstantį kilometrų ne problema. Papusryčiavę viešbutyje, o Vokietijos viešbučiuose pusryčiai tikrai sotūs (ko nerasi Prancūzijos viešbučiuose), keliaujame toliau. Pirmą kartą Vokietijoje pamatome palicijos patrulį kiek toliau atsitraukusį šalutinėje gatvėje ir stebintį eismą. Iš karto kilo mintis, ar tik Lietuvos kelių policija nebuvo jų pasikvietusi į Lietuvą pasidalinti darbo patirtimi! Paprastai juos pamatai tik važiuojančius autostrada ar kur besisukiojančius poilsio aikštelėse.

Aikšetelės poilsiui čia puikios. Švaru. Yra stalai pavalgyti. Švarūs tualetai. Sustojus kuro kolonėlėje ar prie restorano gali taip pat apsilankyti švariai sutvarkytame tualete. Dažnai čia stovi kos nors prižiūrėtojas ir jam dera sumokėti "pagal kišenę". Bet, jei nenori, ar neturi pinigų, pretenzijų niekas nereikš. Čia iš karto prisiminiau pirmą lankymąsi užsienyje 1990 m., kai Varšuvos viešame tualete nesusimokėjus prižiūrėtoja dar du kvartalus mane vijosi!

Kuro kainos jau vokiškos. Jei Lenkijoje už dizelinio kuro litrą teko mokėti 3,9 Zl (3,35Lt), tai Vokietijoje kaina sukiojasi apie 1,2EUR (4,14Lt).

Ketvirtą valandą po pietų kertame Vokietijos-Prancūzijos sieną. Jaučiasi sustiprintas keliaujančių patikrinimas. Nors pasų nereikia rodyti, bet tenka prie pasienio posto sustoti, pasienio pareigūnas "pasigroži" mūsų veidais ir rankos mostu parodo keliauti toliau. Prasideda lietus kuris mus lydi iki pat Paryžiaus.

Reikia pastebėti, kad keliai Prancūzijoje daug geresni negu Vokietijoje. Jei Vokietijoje autostradose dažnai tenka susiduri su kelio remonto ruožais, tai čia jų praktiškai nėra. Atrodo, kad prancūzai nutiesė kelius ir tai visam laikui - remontuoti nereikia. Bet yra ir kita medalio pusė - kad nuvažiuoti iki Paryžiaus už kelius tenka "pakloti" 23 EUR (79Lt). Yra du susimokėjimo už kelius būdai - sumokant iš karto poste fiksuotą sumą, arba, gavus magnetinę kortelę, susimokėti poste išvažiuojant iš mokamo kelio ruožo. Dažnai autostrados būna paįvairintos įvairiais spalvotais skydais, geometrinėmis figūromis. Gal tai net daroma specialiai, kad prablaškyti vairuotojų dėmesį. Ir tai gana efektyvu, kadangi vairuoti ne taip nuobodu. Galima važiuoti ir vietiniais keliais. Jie taip pat labai geri ir mokėti nereikia. Jais važiuodamas pamatysi tą tikrąją Prancūziją, kurios nesimato nuo mokamų autostradų. Bet, jei per dieną reikia nuvažiuoti tūkstantį kilometrų, tai pasirinkimas vienas - autostrada.

Vakarop pasiekiame Paryžių, kuriame reikia susirasti viešbutį. Čia labai praverčia AutoRoute progrma ir GPS (priedas prie nešiojamo kompiuterio, kuris viso labo kainuoja 260Lt), kurį įsigijome prieš pat kelionę. Tokiame dideliame mieste yra didelis privalumas kiekvieną sekundę matyti kurioje vietoje randiesi ir kur toliau važiuoti.

Viešbutis yra netoli Orly oro uosto. Kaip žinia, Paryžiuje yra du pagrindinaiai oro uostai - de Golio ir Orly.

Šiek tiek pasivaiksčiojus po Paryžiaus priemiestį, kuris vadinasi Antony, užbaigiame antrą kelionės dieną.

Trečią kelionės dieną pasiekiame kempingą

Lieka paskutiniai 600 km. Oras geras, debesuota, bet nelyja. Prisipilame kuro, kuris pigesnis negu Vokietijoje apie 5-10 eurocentų. Keliaujant po Vokietiją ar Prancūziją visada reikia stengtis kurą pilti prie didelių supermarketų, arba, bet ne prie autostradų, kadangi kuras būna ženkliai pigesnis (apie 10 eurocentų). Tad, į autostradą! Priekyje ir iš paskos matosi nemažai olandų automobilių - reiškia kryptis teisinga. Kiek teko matyti, olandai, turbūt, labiausiai keliaujanti tauta. Jų yra visur. Ir bendrauti su jais labai lengva. Retas olandas nemoka anglų kalbos. Ir visada reikalui esant iš jų susilauksi pagalbos. Netrunkame pasiekti Bordeaux. Iki kempingo lieka apie 40 km. vietiniais keliais.

Landšaftas šiek tiek primena mūsų pajūrį. Pušys palinkusios nuo vandenyno vėjų, kai kur matosi smėlėtos atodangos, kartais primenančios dykvietę. Oras lengas, persisunkęs vandenyno ir pušų kvapo. Oras giedras, saulėtas. Namų archtektūra būdinga pietiniams Prancūzijos regionams: namai dažnai vieno aukšto, balti, rodos nubalinti kalkėmis su raudonų čerpių stogais, didelio perimetro ir, atrodo tarsi priploti prie žemės. Arba dviejų aukštų, bet be įmantresnės architektūros ir primena keturkampę dėžutę. Miesteliai labai gyvybingi, daug turistų, smulkių parduotuvėlių ir užeigų. Surasti kempingą nesudėtinga. Nors administracijoje (recepcijoje) dirbanti moteris nė žodžio nekalba angliškai, bet kempingą buvome užsisakę iš anksto ir problemų nebuvo. Užteko tik parodyti užsakymo šaknelę. Aplamai, prancūzams su užsienio kalbomis yra sunku. Ir rasti paprastą eilinį pilietį žinantį kokią nors užsienio kalbą nėra lengva. Bet toliau mums už gidą nurodomas jaunas vyrukas, kuris jau šiek tiek angliškai moka, kad galėtume vienas kitą suprasti.

Taigi palapinė jau pastatyta ir, tikrąja ta žodžio prasme, prasideda atostogos. Belieka susirasti supermarketą ir nusipirkti maisto produktų. Ilgai ieškoti netenka ir už 10 km. priemiestyje susirandame didžiulį Leclerc supermarketą. Kaip jau įprasta, jis mus pasitinka su didžiuliu, pas mus nesutinkamu, prekių asortimentu. Iš karto krinta į akis gausi įvairovė vynų, vaisių, sūrių, žuvų ir įvairių egzotiškų vandenyno „gyvių“ kaip krabai, austrės ir kt.

Kaip visada, atostogos Prancūzijoje prasideda nuo vyno, ožkos ar pelėsinio sūrio ir alyvuogių. Tad, į sveikatą!

Bonjour la France!

Pirma diena kempinge

Oras šiltas, giedra, maloniai gaivina pušyno ir vandenyno kvapų derinys, naktis palapinėje tarsi atvirame ore. Tai - kempinginė atostogų idilė. Pusryčiams šviežias kruasanas (pranc. Croissant) su prancūziška uogiene - kas gali būti nuostabiau. Lietuvoje IKI marketuose parduodami kruasanai panašūs su čionykščiais tik pavadinimu. Čia jie daug turtingesni skoniu, spalva tamsiai geltona. Gardumėlis!

Dabar belieka naudotis visais kempingo teikiamais malonumais. Pirmiausia tai baseinas. Jau organizuojant kelionę reikia pasirūpinti, kad kempingas būtų su baseinu. Tai didžiulis privalumas ir malonumas. Mes čia turime didžiulį plaukymo baseiną ir puikius nusileidimo takus. Taip pat yra gultai - gali gulėti ir „svilinti“ savo šonus.

Na, o toliau susipažinimas su kempingu, knygų skaitymas ir t.t.

Pilato kopa ir Arkašono įlanka

Būtų gaila trenktis 2750 km. nuo namų tik pagulėti prie baseino. Tad pradedame kultūrinę programą. Išsiruošiame apžiūrėti auksčiausią Europoje Pilato (pranc. Pilat) kopą. Ji visai netoli - apie 40 km. nuo kempingo.

Pilato kopa.  Unikalus gamtos paminklas. Ši kopa laikoma auksčiausia Europoje. Jos aukštis svyruoja nuo 103 iki 117 metrų. Tikslų aukštį nustatyti neįmanoma, kadangi dėl vėjo ir kitų atmosferos faktorių pastoviai svyruoja. Tad ji pasoviai keičia ir savo padėtį, ir aukštį, ir formą. Kopa iš vienos pusės ribojasi su Atlanto vandenynu, iš kitos - apsupta pušynų.

Mums tai nieko naujo - su kopomis mes esame pažįstami. Nidos kopos dar ilgesnės. Nustebino kita. Čia niekas nevaržo judėjimo ant kopų. Gali vaikščioti kur nori ir kaip nori. Gali kvailioti, ridentis nuo kopų, jomis čiuožinėti kiek širdis geidžia. Tą visi ir daro. Ir niekam nerūpi, kad galima pakenkti gamtai. Nuo kopų šlaitu galima nusileisti tiesiai prie Atlanto vandenyno į paplūdymį ir išsimaudyti. Vanduo šiltas ir savo žalsva spalva labai panašus į Baltijos jūros vandenį, tik turi žydrą atspalvį ir labai švarus.

Sugrįžę į kempingą pamatome pirmus atoslūgio ženklus. Įlanka, kuri tyvuliavo prie mūsų kempingo tarsi Kuršių marios, pavirto akimi neaprėpiamu lauku su ant šono gulinčiais kateriais ir jachtomis, kurie dar vakar atrodė pritvirtinti atokiai nuo kranto. Įplauka į vietinį uostą pavirto sekliu upeliuku (juo vaikai braidžiojo ir vanduo jiems siekė tik iki kelių), kuriuo atplaukę katerių savininkai iššokę iš savo laivų rankomis stūmėsi juos į uostą! Dar keliolika minučių ir net valtele uosto pasiekti nepavyks, kadangi lieka vos kulnus apsemiantis upeliukas. Apima labai keistas jausmas, kai vaikštai smėlėtu uosto akvatorijos dugnu. Prabėgs šešios valandos (tiek trunka potvynio-atoslūgio ciklas) ir gylis jau čia sieks apie 2,5 - 3 metrus. Giliausioje vietoje potvynio metu vanduo pakyla apie 8 metrus!

Kai kur paėję „giliau“ vietiniai gyventojai kažką su šakėmis kasa ir renka į kibirus. Pasirodo, kad tai kirminai labai panašūs į sliekus, tik trumpesni ir storesni, kuriuos naudoja žvejybai. Jei įplaukos kanalo dugnas smėlėtas ir jis atoslūgio metu tolyn į įlanką nusitiesia kaip upelis, tai pasukus nuo jo įlankos dugnu iš kart grimzti į dumblą ir paeiti be specialių priemonių neįmanoma.

Prie Atlanto

Atlantas. Pakeliui prie Atlanto vandenyno gamtovaizdis šiek tiek siejasi su mūsų Kuršių nerija. Palinkusios nuo vėjo pušys, tik neįprastai dideli kankorėžiai ir labai ilgi spygliai, kai kur pušynai su smėlio atodangomis. Gal tik dėl didelio kaščio labiau išdegusi žolė ir tarpais parudavę pušys, ar nudžiūvę medžiai. Takai, vedantys prie vandenyno, taip pat panašūs, tik kopose nėra mums taip įprasto gubojos aromato.

Labai gerai išspręstas automobilių parkavimo klausimas. Vietos tikrai daug. Automobilių taip pat. Automobilius galima statyti net pačiame miške. Tam yra pakankamai išskirta vietos. Ir mokėti už pakarkavimą nereikia. Taip pat krenta į akis švara - jokių nesimėto šiukšlių, visur yra šiukšlių dėžės.

Paplūdimio smėlis tiesiog puikus - lygiai tos pats kaip mūsų pajūryje. Paplūdimiai platūs ir labai ilgi. Vanduo, kaip jau minėjau anksčiau, panašus į Baltijos jūros savo žalsvu atspalviu, bet skirtingai nuo Baltijos turi nemažai melsvo atspalvio, stiprokai sūrus, bet tikrai ne taip stipriai kaip Viduržemio jūros vanduo ir nepaprastai švarus. Prie viso to - ir labai šiltas. Stebina begalinė kriauklių gausa. Kiekviena banga pažeria jų vis naujų ir vis kitokių. Toks apima azartas jas rinkti ir tiesiog viena už kitą gražesnės atrodo. Dėl vandens šiltumo net nesinori iš vandens išlipti. Dugnas lėkštas ir smėlėtas, ko labai trūksta Viduržemio jūros paplūdimiams. Ir vėl susiduriame su atoslūgiu. Jei įsirengėme prie pat vandens, tai po poros valandų iki pakrantės jau tenka kokius šimtą metrų kulniuoti.

Paplūdimiai nesaugomi jokių gelbėtojų. Tik pagrindiniame paplūdimyje išskirta ir atžymėta maždaug 100 m. juosta, kur gelbėtojai tiesiog ant vandens ir paplūdimio ribos įsirengę stebėjimo bokštelį (panašus kaip tinklinio varžybų teisėjų) ir akylai stebi šį ruožą.

Vietos visiems užtenka. Daug kur bėgioja pakrante, ar su šeimininkais pliuškenasi, žaidžia, dūksta jų augintiniai - šunys. Ir dauguma - Auksaspalviai retriveriai. Nors visur prie įėjimo į paplūdimį yra įsivesti šunis draudžiantis ženklas.

Paplūdimyje atsiskleidžia ta tikroji prancūziška laisvė. Kas nori maudosi apsirengęs, kas nori - nuogas. Manau, kad nudistų paplūdimiai čia nereikalingi. Įšoki į vandenį, o šalia tavęs vyras su žmona ir jų mažametis vaikas "Adomo ir Ievos kostiumais" pliuškenasi. O liemenukus išvis mažai kas dėvi. Na, bet pasirinkimas - kiekvieno asmeninis reikalas!

Lanessan pilis ir vynas

Vynas,vynas, vynas... Jei kalbame apie Bordeaux rajoną, tai vynas čia tikrai ne paskutinėje vietoje. Ten, kur prie Bordeaux susilieja Garonne ir Dordogne upės iki pat Atlanto vandenyno šios upės pakrantės ruože susidarė ypač palankios sąlygos vynuogėms auginti. Šis regionas yra žinomas kaip MEDOC regionas ir jis savo ruožtu yra skirstomas į MEDOC ir aukštąjį MEDOC. Tai - vynuogynai ir pilys.

Išsiruošiame į Chateau (liet. pilis) LANESSAN ragauti vyno. Visą kelią aplink supa vynuogynai. Gražiai susodinti eilėmis ir griežtai taisyklingai suformuoti. Pas mus įprasta vynuoges įsivaizuoti aukštyn besivejančius augalus kaip vijoklius. Čia vynuogės - neaukšti krūmeliai, labiau primenantys žemus medelius. Daugelis iš senesnių ir turtingesnių pilių turi taip pat ir muziejus. Aplankome ir LANESSAN pilies muziejų. Pirmiausia pamatome įvairias pirmųjų savininkų (18 amžiaus pradžia) karietų kolekciją. Jos savo komfortu mažai kuo skiriasi nuo prabangių automobilių. Atskiros karietos skirtos vykti mažais atstumais, kitos keliauti toliau, dar kitos išvykti pirkinių į miestą. Toliau seka karališkos arklidės. Čia matome taip pat automatinį grūdų dozatorių, kuris atseikėja grūdus po vieną litrą. Šiuo prietaisu savininkai labai didžiavosi. Toliau aplankome vynų gamybos patalpas. Čia paaiškėja, kad vienus vynus reikia po išpilstymo į butelius iš karto suvartoti, o kitų pilių vynai po išpilstymo dar gali 5-10 metų stovėti buteliuose ir jų skoninės savybės tik gerėja. Kaip tik tokį vyną gamina ši pilis.

Po ekskursijos - vyno degustacija. Pristatomos dvi vyno rūšys. Na, o paragavus ir dar šiek tiek daugiau sužinojus apie pristatytą vyną, belieka tik kelis butelius įsigyti.

Roquetaillade pilis

Pratęsiant mintį apie pilis reikia paminėti, kad pilis reikėtų skirstyti į gynybinias, statytas apie 10-15 amžius (tai mums labiau pažįstamos pilys, kadangi būtent tokios yra Lietuvoje) ir reprezentacinės pilys (statytos nuo 17-18 amžiaus), kurios buvo naudojamos kaip vasaros rezidencijos, medžioklei ir kitokiai aukštuomenės pramoginei veiklai. Jei pirmosios išsiskiria asketizmu, storomis sienomis, apsauginiais vandens kanalais, tai reprezentacinės tviska prabanga, nuostabia architektūra, išpuoštos garsių meninkų kūriniais ir t.t.

Chateau de ROQUETAILLADE, turbūt, reikėtų skirti kaip ir vieno, ir antro tipo atstovę. Statyta kaip gynybinė pilis, viduje savo turtingumu ji priartėja prie turtingųjų pilių. Nors už bilietus tenka sumokėti net 22 eurus, bet ji tikrai to verta!

Chateau de ROQUETAILLADE. 1306 metais pirmojo Avignon popiedžiaus Clement'o V-ojo sūnėnas kardinolas Mothe pradėjo statyti šią pilį. Po to kai Clemant'as V-asis buvo išrinktas popiežiumi jis grįžo į savo gimtinę Villandraut (tik 10 kilometrų nuo Roquetaillade) statytis gynybinę pilį. Jis paskyrė kiekvieną iš savo penkių sūnėnų kardinolais ir kiekvieną finansavo statytis savo pilį. Pirmoji priežasis statytis kardinolui Monthe pilį buvo grynai šeimos poreikiams. Antroji - palaikyti cenralizuotą valdymą. Tai buvo naujovė atėjusi iš Anglijos, sukurta pagal Anglijos karinės architektūros pavyzdį. Po to kai Plantagenet Henry II-asis vedė Eleonor iš Aquitaine, krašte buvo labai jaučiama Anglijos įtaka. Vietiniai gyventojai buvo pradėti vadinti Anglo-Gascons ir ROQUETAILLADE toliau buvo statoma su Edward'o I-ojo leidimu. Pilis siejosi su Anglija 25 metus ir visą šį laiką bylinėjosi su Oksfordo universitetu dėl mokesčių nemokėjimo. Ryšiai galutinai buvo nutraukti po mušio prie Castillon (1453m.) šimtamečio karo pabaigoje, kai anglai buvo galutinai išstumti iš krašo. Trečioji priežastis - vanduo. Pilis buvo pastatyta ant labai gilaus šulinio, kuris buvo toks gilus, kad akis negalėjo įžvelgti dugno.

Pilis išliko labai geros būklės dėl to, kad daugiau kaip 700 metų ji priklausė vienai šeimai ir joje visą laiką buvo gyvenama. Pilis buvo iš pagridų restoruota du kartus - 1600 metais ir 19-ame amžiuje. Tam buvo pakviestas žinomas Prancūzijos architektas Viollet-le-Duc.

Viollet-le-Duc buvo Gotikinio judėjimo Prancūzijoje bei visoje Europoje atnaujinimo iniciatorius. Napoleonui III-čiąjam jis rekonstravo PIERREFOND pilį, Paryžiuje atkūrė NOTRE DAME katedrą bei prie Tulūzos esantį visą apjuostą siena Carcassonne miestą.

Pilis, iš išorės daugiau primenanti gynybinę pilį, viduje tviska prabanga. Ekskursija prasideda nuo koplytėlės, kuri yra būtina kiekvienos pilies dalis. Koplytėlės vidus nuostabiai gražus: sienos skoningai išdažytos įvairiais ornamentais, spalvos ryškios ir išlikę originalios, puikūs vitražai. Prie altoriaus ir žemiau prie sienų pagal anglišką stilių vietos sėdėjimui aukštesniems dvasininkams, garbingiems svečiams. Koplytėlė veikia ir dabar. Čia suteikiami krikšto ir santuokos sakramentai.

Kaip daugelyje Prancūzijos pilių ir muziejų čia griežtai draudžiama fotografuoti ir filmuoti. To grožio žodžiais perteikti neįmanoma. Tai tiesiog reikia pamatyti.

Dar viena įdomi detalė: visos lovos pilyje labai trumpos. Pasirodo, viduramžiais visi miegodavo sėdėdami, kadagi, jei žmogus miegodavo išsitiesęs, buvo laikoma, kad jis miręs!

Netoliese pilies aplankome fermą, kurioje taip pat įrengtas muziejus. Ji šiek tiek siejasi su lietuviška mažiau turtingų kaimiečių senovine sodyba, kur po vienu stogu yra ir gyvenamos patalpos, ir laikomi gyvuliai. Tik čia pastatas daug didesnis ir aukštesnis, kadangi po vienu stogu išsitenka ir gyvenamosios patalpos (viena pastato pusė), ir vyno darykla, patalpa šienui bei technikai (centrinė auksčiausia ir plačiausia dalis), ir patalpa gyvuliams (kita pastato pusė). Lyginant su Lietuva dar vienas dalykas krenta į akis kai kalbame apie senovinio kaimo žemės ūkį - Prancūzijoje darbas buvo daug labiau mechanizuotas, daug daugiau ir daug sudėtingesnės technikos jie turėjo. Tas pats pasakytina ir apie virtuvės inventorių. Stebina tai, kad ir karališkuose rūmuose, ir paprasto ūkininko namo viduje tualetai yra kambaryje. Tai - kėdė su skyle viduryje ir indu po ja. Lauko tualetų nėra. O ūkininkai savo interjere bando pamėgdžioti pilies interjero detales.

Vensac malūnas

Na, o dabar laikas patikrinti kaip prancūziški malūnai veikia. Bukletuose iš turizmo informacijos centro aptinkame veikiantį malūną-muziejų. Pajudame šiaurine kryptimi link Gironde upės žiočių. Pakeliui išsidėstę miškai, daugiausia pušynai, kuriuose tankiai auga paparčiai, dažnai su pageltusiais nuo karščio apatiniais lapais. Suaugę tankiai, kad, atrodo, ir kojos nėra kur pastatyti. Kelias nėra platus, bet labai geras. Prancūzijoje vietiniai keliai neturi mums įprastų žvyruotų kelkraščių. Kelio pakraštys baigiasi punktyrine linija, o už jos koks metras žalios, trumpai nupjautos vejos, ant kurios ir galima reikalui esant pasistatyti automobilį. Tai suteikia tvarkingo kelio įspūdį. Pakeliui daug miestelių. Visoje Prancūzijoje jie vienodos archtektūros - gatvelės siauros, iš šonų apsuptos dviaukščių grubiai tinkuotų, ar akmeninių pastatų su aukštais langais ir tik Pracūzijai budingo stiliaus aukštomis dažytomis langinėmis. Visur galybė gėlių.

Didesniuose miesteliuose yra merijos. Visoje Prancūzijoje jos vienodos architektūros. Beveik visuose miesteliuose yra paminklas žuvusiems Pirmame pasauliniame kare su žuvusių pavardėmis. Įdomu, kad niekur neteko matyti paminklų žuvusiems Antrame pasauliniame kare.

Dažnas miestelis turi bažnyčią. Bažnyčios, priklausomai nuo regiono skirtingos. Dažniausiai pastatytos iš akmens. Kuo piečiau, tuo labiau asketiškos. Neturi mums įprasto altoriaus - tik mišių stalas ir kryžius už jo. Bet visos bažnyčios turi nuostabius vitražus ir dažnai meniškai viduje išdažytos.

Pasiekiame malūną, kuris vadinasi VENSAC MILL. Lyginant su mūsiškiais jis akivaizdžiai mažesnis.

Vensac mill. Malūnas buvo pastatytas 18-tame amžiuje. 1858 jis buvo išardytas ir perstaytas. Nuo 1875 iki 1913 metų šeimininkai keitėsi kelis kartus. Malūnas veikė iki 1939 metų.

Po to, kai 1982 - 1983 metais buvusio šeimininko sūnus ir anūkas jį atstatė, jis veikia kaip savo geriausiais laikais. Beveik visos detalės yra originalios, o kurių ir trūko, buvo pagamintos tikslios kopijos. Malūnas pastatytas iš akmens, viršutinis besisukiojantis kupolas iš ąžuolo ir uždengtas pušiniais tąšeliais

Iš karto krenta į akis kitokia sparnų kostrukcija. Padarytas tik sparno karkasas, o po to prieš darbą jis aptraukiamas medžiaga ir gaunasi kažkas panašaus į burę. Ir tikrai, jis gerame darbiniame stovyje ir dar miltus mala. Viduje gali pamatyti ne tik visus dirbančius agregatus, bet ir nusipirkti sumaltų miltų, kurie vietoje ir supakuojami. Tiesa, kai vėjo nėra jį suka ... traktorius! Atokiau nuo malūno stovi nedidukas traktorius, kurio darbinis velenas per ilgą kardaną sujungtas su malūno pavara.

Austrės

d'Arcachon įlanka - austrių augintojų įlanka. Čia užauginama 20% visų Prancūzijoje auginamų austrių. Visas įlankos verslas orientuotas į austrių auginimą. Įkurta gausybė fermų joms auginti. Tam čia yra labai palankios sąlygos. Įlankoje vanduo visada šiltas. Temperatūra svyruoja tarp 18 ir 22 laipsnių. Dėl potvynių ir atoslūgių labai lengva austrių auginimą prižiūrėti.

Austrės.  Jos d'Arcachon įlankoje pradėtos auginti 17 - 18-tame amžiuose. Apie 1960-us metus dėl infekcijos buvo išnykusios. Todėl vėl buvo atvežtos iš Japonijos ir užveistos iš naujo. Šiuo metu pastarosios ir auginamos.

Tam yra paruošiami ruošiniai panažios formos kaip čerpės ir apliejami kreidos,smėlio ir vandens mišiniu. Tada sukraunami rietuvėmis (vadinamomis kolektoriais) ir nuleidžiami į įlankos žiotis kur ji ribojasi su vandnynu. Ant užlieto paviršiaus nusėda apvaisinti austrių kiaušinėliai, kurie išauga į kriaukles. Po 6 mėnesių šie ruošiniai (kolektoriai) su paaugusiomis austrėmis surenkami ir nuo jų nuvalomi. Tada sudedami į specialius iš tinklo pagamintus maišus ir suguldomi toliau auginti įlankoje. Po 18 mėnesių vėl surenkami. Austrės ištraukiamos. Tada jas reikia rankomis su specialiu peiliu vieną nuo kitos atskirti, kadangi dažnai būna viena su kita suaugę. Nuvalius patalpinamos į didesnius maišus ir paliekamos įlankoje gėlesniame vandenyje. Įlanka dar patogi ir tuo, kad į ją suteka daug upeliukų ir vanduo tampa labiau gėlas. Auginant austres susiduriama su dar viena problema. Atlante yra nemažai vandens gyvūnų, kurie minta austrėmis, pvz. unguriai, kai kurios kitos žuvys, jūros žvaigždės, krabai. Todėl imamasi papildomų prieminių nuo jų apsaugoti. Pavyzdžiui, nuo kai kurių žuvų susmaigstomos dugne vertikaliai lazdos, kad didesnės žuvys negalėtų priplaukti. Tai atlikus, vėl patalpinamos ant įlankos dugno tolimesniam auginmui. Gale auginimo ištraukiamos ir patalpinamos į specialius baseinus su gėliu vandeniu, kad apsivalytų nuo vandenyno vandens priemaišų. Po to ištraukiami ir transpuortuojami medinėse dėžėse į prekybos vietas. Austrių auginimas trunka 3-4 metus.

Dabar apie paruošimą. Austrės valgomos žalios. Specialiu peiliu pralaužiama viena geldelės pusė, užkišamas peilis ir, jį pasukus, atidaroma geldelė. Tada nupjaunama ta vieta, kur austrė sukibusi su geldele. Išpilamas iš geldelės vanduo ir apie 15 minučių palaukiama. Dabar jau galima su saukšteliu iškabinti austrę kartu su pieningomis sultimis. Jei dar užpylus citrinų sultimis ir užsigėrus baltu vynu, tai tikrai nuostabu!

Kempingas

Laikas pakalbėti apie kempingus. Tai - tarsi uždaras miestas su savo gyvenimu ir savo infrastruktūra. Čia yra viskas ko reikia normaliam gyvenimui ir poilsiui. Iš tiesų čia rasite tai, ką ir normaliame viešbūtyje, tik miegoti tenka savo atsivežtame būste (palapinėje, ar mobiliame kempingo namelyje - kemperyje). Taip pat galima išsinuomoti stacionarų namelį. Visuose kempinguose yra puikūs dušai, tualetai, kriauklės rankoms nusiplauti. Jie labai kruopščiai prižiūrimi, valomi ir visada yra švarūs bei tvarkingi. Taip pat yra automatinės skalbimo mašinos, kurių pagalba už papildomą mokestį galima išsiskalbti drabužius. Čia dažnai būna kempingo parduotuvė. Galima įsigyti būtiniausių produktų. Taip pat kavinė, picerija užkąsti. Dažnas kempingas turi baseiną. Visa tai įeina į standartinę kempingo kainą. Vaikams taip pat sudarytos puikios sąlygas. Yra žaidimo aikštelės. Kas nori sportuoti, tiems - tinklinio, krepšinio aikštelės. Dažnai savaitgaliais atvyksta įvairūs atlikėjai koncertuoti. Bet reikia žinoti, kad kempingai taip pat yra skirtingi, įvertinami žvaigždučių skaičiumi, o nuo to dažnai priklauso ir teikiamų paslaugų skaičius.

Apsistojimui yra standartinės paruoštos aikštelės. Vietos tikrai daug, kadangi vienai vietai skiriama apie 40 kvadratinių metrų. Jei norima, galima prisijungti prie elektros tinklo. Kempingai visoje Europoje labai populiarūs. Į juos visi, kas pavieniui, kas su šeimomis, ar draugais tiesiog atvažiuoja praleisti laisvalaikį. Geresniuose kempinguose pačiame sezono įkarštyje gauti vietą dažnai būna nelengva. Reikia užsisakyti iš anksto. Kartais atrodo net keista, kai pamatai visą dieną besėdinčius prancūzus prie stalo nukrauto maistu ir gėrimais bei besišnekučiuojenčius. Ir taip kiekvieną dieną. Bet visi žmonės skirtingi ir kiekvienas savaip užsiima. Atlanto pakrantėje labai daug ilsisi anglų ir, kaip visur, olandų. Beje, kaip manote, kieno automobilių numeriai žymimi SCO raidėmis. Taip, tai - Škotija.

Bordo

Išsiruošiame į Bordeaux. Apie jį daug parašyta knygų, todėl pasidalinsim tik savo trumpais įspūdžiais. Nukakti į miesto centrą buvo nesudėtinga. Nors tai vienas didžiausių Prancūzijos miestų, bet gatvėse judėjimas dienos metu nėra labai intensyvus. Kaip ir visoje Prancūzijoje, gausu kelio rodyklių ir nuorodų. Pasistatome automobilį pačiame centre prie Bordeaux katedros didžiulėje požeminėje automoblių parkavimo aikštelėje (5 aukštai po žeme po didžiuliu prekybos centru). Kainuoja nepigiai - 1.8 EUR už valandą.

St. Andre Katedra. Didžiulė ir nuostabaus grožio. Ne veltui įtraukta į UNESCO globojamų objektų sąrašą. Kiekviena detalė atrodo išbaigta iki galo. Gali tytinėti kiekvieną sienos lopynėlį ir atrasti kažką meniško. Ji tokia didelė, kad netilpo nei į kadrą, nei vienu ypu nufilmuoti. Vidus taip pat - meno šedevras. Pirmiausia krenta į akis didžiuliai vargonai. Didžiulis altorius, o už jo pusračiu dar visa eilė koplytėlių, kurios, rodos, didumu prilygsta mūsų Gertrūdos bažnyčios vidui. Sakykla - tai puikiai derantis brangaus šlifuoto akmens ir nuostabiai raižyto medžio derinys. Ant sienos didžiulis senovinis laikrodis. Ir , bejokios abejonės, fantastiški vitražai. Suolų nėra. Kaip ir daugelyje Prancūzijos bažnyčių, vietoje jų stovi kėdės.

Šalia Katedros stovi didžiulė varpinė. Siaurais besisukančiais laiptais pakylame į 50 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Prieš akis iš viršaus atsiveria visa Katedra ir Bordeaux panorama.

Senamiestis didžiulis. Gatvelės siauros, pastatai 3-4 aukštų. Todėl vaikštai kaip tarp aukštų sienų ir susiorientuoti galima tik pagal miesto planą. Pagrindinėse gatvėse pirmuose aukštuose gausu prabangių parduotuvėlių. Aukščiau - gyvenami aukštai. Fasadai dvelkiantys istorija, kiekvienas vis kitoks ir kiekvienas nepakartojamos architektūros. Dažnai fasadai tamsios spalvos, kartais net atrodo, kad aprūkę ir tai jiems suteikia dar daugiau istorinio solidumo ir turtingumo. Šiek tiek nuklydę į šoną pataikome į "red light" gatvelę. Prie sienų sėdi prostitutės, į kurias pasižiūrėjus nesunku impotentu tapti! Gal tai sutapimas, bet ir čia, ir Amsterdame prostitučių kvartalas yra greta bažnyčios! Gatvelėse gausu muzikantų, menininkų. Tamsiaodžiai šoka breiką.

Šiek tiek apie išlaidas

Šiandien palieskime svarbiausią kelionų temą - išlaidas. Kalbėsime konkrečiai apie Prancūziją, kadangi kitose šalyse kainos gali skirtis, pvz. Vokietijoje kainos aukštesnės.

Pirmiausia kuras: pigiausiai šiais metais dizelinio kuro teko matyti už 0.98EUR, 95-as benzinas - 1.19EUR. Pilantis ne prie didžiųjų prekybos centrų teks sumokėti 15-20 eurocentų brangiau.

Kempingas: kempingo, kuriame mes apsistojome viena para dviems žmonėms su palapine ir automobiliu kainuoja 20EUR. Už kiekvieną papildomą žmogų reiks sumokėti 4.5EUR. Jei reikalinga elektra, tai kainuos papildomai parai 4EUR. O jei atvyksi su savo augintiniu - šuniuku, tai reiks dar ir už jį atseikėti 2.5EUR parai.

Bilietai į muziejus: vidutinė kaina 5EUR žmogui. Jei kiek labiau vertingas muziejus, tai kainuos apie 10EUR žmogui. Vaikams iki 12 metų dažnai už bilietą mokėti nereikia.

Maistas. Labai plati tema. Kainos dažnai skiriasi priklausomai nuo prekybos centro ir jo didumo. Todėl čia galima tik bandyti išvesti bendrą vidurkį. Taigi už litrą pieno teks sumokėti 60 eurocentų (šiais metais pavyko rasti tik ilgai išsilaikantį pieną pasterizuotą aukštoje temperatūroje - 1.5% riebumo). Sviestas sumuštiniams - apie 5EUR/kg. Fermentiniai sūriai 5-18EUR/kg. Jogurtų kainos tokios pačios kaip Lietuvoje.

Mėsa: dešrelės kepimui - apie 11EUR/kg. Vytinta dešra (rūkytos čia nebūna) - apie 12EUR/kg.

Kiaušiniai: dešimt kiaušinių galima įsigyti už 1EUR.

Žuvis: pigiausia galima įsigyti sardinių už 2.5EUR/kg. Kitų kainos svyruoja nuo 5 iki 18EUR/kg

Duonos gaminiai: mums pažįstama IKI prekybos centruose parduodama bagetė čia kainuoja 60 eurocentų. Juodos duonos iš viso nėra.

Daržovės: įprastų daržovių kainos svyruoja tarp 2-3EUR. Pavyzdžiui, pomidorai kainuoja apie 1.5EUR/kg.

Vaisiai: abrikosi, slyvos kainuoja apie 1.5EUR/kg. Melionai parduodami vienetais ir taip pat kainuoja 1.5EUR/vnt.

Dribsnių kaina: 2-3EUR.

Maisto produktai tikrai puikios kokybės ir labai didelis pasirinkimas.

Alkoholiniai gėrimai: tikrai gero vyno galima įsigyti už 3-6EUR(Lietuvoje toks kainuoja nuo 40 iki 100LT). Už alaus skardinę teks sumokėti apie 1EUR.

Gėrimai: EVIAN vanduo dvigubai pigesnis. Sulčių kaina panaši kaip Lietuvoje.

ETAP viešbučio kambario (trys lovos) kaina apsistojant tarpinėms nakvynėms - 37EUR.

Apie mokestį už kelius išvesti bendrą tarifą taip pat sunku. Kaip jau anksčiau minėjau, nuo sienos iki Paryžiaus atvažiuoti keliai kainavo 23.10EUR. Reziumuojant galima pasakyti, kad vidutiniškai mūsų šeimai būtiniausios išlaidos (draudimai, nakvynės, keliai, kuras) 3 savaitėms atsieina apie 3500LT (kuras dizelinis ir jo automobilis suvartoja 5-5.5l/100km).

Pakeliui į Futuroskopą

Keliaujame į naują vietą. Programa eina į pabaigą. Lieka aplankyti Futuroskopą (pranc. Futuroscope) ir kelias Luaros slėnio pilis. Tai - vienas iš kelionės tikslų . Todėl reikia grįžti 300 kilometrų link Paryžiaus. Skubėti nėra kur, todėl renkamės nemokamus vietinius kelius. Buvome maloniai nustebinti: beveik visas kelias - autostrada, tokia pati kaip nuo Kauno iki Klaipėdos. Šiais keliais važiuoti tikrai malonu, kadangi pamatai tą tikrą Prancūziją: jos laukus, kurie jau nupjauti ir styrančios rąžienos lauka aparimo, saulėgrąžas, nulenkusias savo sunkias galvas tarsi dėkojančias prabėgančiai vasarai, kad užaugino , vešlius gausiai laistomus kukurūzų laukus. Kartas nuo karto pasitinka tipiški Prancūziški miesteliai, kurie kuo toliau į šiaurę važiuoji, tuo turtingesni atrodo. Namai jau aukštesni. Ir gamta, atrodo, ne tokia išvarginta karščių. Prancūzijoje labai daug žiedinių sankryžų. Jos labai gražios. Viduryje visada būna prisodinta gausybė gėlių, įrengti fontanai, ar kokia įdomi kompozicija padaryta. Gerai nežinant kelio jos yra labai patogios, kadangi gali sukti ratus kiek reikalinga kol surandi reikalingą išvažiavimą.

Dar šiek tiek apie žandarmeriją. Visą kelionę Prancūzijoje mes jos beveik nematėme. Pravažiuoja vienas kitas automobiliu ar motociklu, bet, kad patruliuotų sustoję ant gatvės teko matyti tik vieną kartą. Bet tai jau buvo tikras postas: ant kelio pasistatę prietaisus ir šaliklėje automobilyje seka situaciją. Manau, kad jei, pvz. Kaune Taikos prospekte pamatytų prancūzas kas tris šimtus metrų kelių policijos automobilį su "šaudančiu" policininku, tai nieko kito neliktų galvoti, kaip tik, kad čia įvesta nepaprastoji padėtis! Dar vienas įdomus dalykas - visur kur ant kelio yra žuvęs žmogus, šalikelėje yra pastatytas juodas žmogaus siluetas. Vakarop susirandame kempingą. Municipalinį - reiškia savivaldybės. Nedidukas, bet labai tvarkingas, pačiame miestelyje prie upės. Baseinų nėra, bet už tris paras - viso labo 40EUR. Visas kempingas užstatytas pragangiais "kemperiais". Su palapinėmis tik mes ir anglų šeima. Įdomu, bet ir anglai nusistebi, kad mes su vaiku vienoje palapinėje miegam?!

Futuroskopas

Futuroskopas (pranc. Futuroscope) - viena iš unikalių vietų Europoje, kurią privalu aplankyti. Bent taip sako reklamos. Jau 10 kilometų iki jo gausu nuorodų į šią vietą. Aplinkui daug viešbučių, kemingų, prekybos centrų. Futuroskopas įsikūręs prie pat Pointier miesto (300 kilometrų už Paryžias link Bordeaux). Iš tolo galima matyti didžiulius unikalios architektūros pastatus. Viskas čia tiesiog puikiai organizuota: ir parkavimo aikštelės, ir bilietų pardavimas, ir bukletai tarnaujantys kaip gidas. Įeinant visų paprašoma parodyti visų įsinešamų krepšių vidų. Saugumu rūpinamasi.

Futuroskopas unikalus savo kino teatrais. Nors visas jis organizuotas kaip parkas su atrakcionais vaikams, apžvalgos aikštele, fontanais, tačiau esmė - unikalūs filmai rodomi vaizdą pateikiant naujausiomis vaizdo perdavimo priemonėmis. Perkant bilietus pirmas kasininkės klausimas - vienai, ar dviems dienoms reikalingi bilietai. Ir tikrai, per vieną dieną viską apžiūrėti neįmanoma. Kokybė atitinka ir kainą - bilietas suaugusiam dienai 31EUR, vaikui 23EUR. Įėjus į kino teatro salę dažnai tenka pamatyti sferos formos ekranus. Todėl ir iš išorės kino tetras atrodo kaip didžiulis rutulys. Vaizdas perteikiamas taip, tarsi pats būtum toje situacijoje. Daugelis filmų yra sukurta specialiai futuroskopui ir tuo yra unikalūs. Labai didelį įspūdį paliko filmas apie kosminę stotį. Buvo rodomas stereo vaizdas ir perteikta taip, lyg pats gyventum stotyje, ar atliktum aparatūros montavimo darbus atvirame kosmose. Kitur yra du ekranai. Vienas stovi mums įprastoje vietoje, o kitą matai sau po kojomis grindyse. Buvo rodomas filmas apie gamtą ir galėjai priešais save, rodos, rankos atstumu paliesti skrendančią gulbę, o po kojomis sekti vaizdus ant žemės. Ir tokių skirtingų kino teatrų yra 14, ir visuose skirtingu būdu perteikiamas vaizdas. Per vieną dieną pavyks aplankyti tik pusę. Taip pat rodomas muzikinių fontanų ir ugnies "show". Tai, taip pat - reto grožio renginys. O kur dar naktiniai renginiai!

Villandry pilis ir sodai

Paskutinė diena Prancūzijoje. Važiuojame į Villandry pilį, o tiksliau - pažiūrėti jos garsių sodų. Pilis įsikūrusi prie garsios pilimis ir vynu Luaros upės. Kelias veda per mažus ir nuostabaus grožio miestelius. Visur gausu gėlių, visur švaru, gražu. Pakeliui pamatome dar vieną būdingą Luaros slėniui reiškinį - statyti namus, o jei tiksliau, tai įrengti juos uolose. Keista matyti uoloje įstatytus langus ir duris.

Pasiekiame Villandry miestelį, kuriame ir įsikūrusi pilis.

Villandry pilis.  Pilis buvo pastatyta apie 1536 metus ir tai buvo paskutinė Renesanso pilis pastatyta prie Luaros upės. Villandry pilį pastatė Jean le Breton - vienas iš to laiko Prancūzijos finansų ministrų. Anksčiau, Le Breton buvo ambasadoriumi Italijoje ir visą laisvalaikį praleisdavo studijuodamas naują meno rūšį - Renesanso laikotarpio sodus. Villandry Jean le Breton šeimai priklausė iki 1754 metų kada buvo perduota karališkąjam ambasadoriui Marquis de Castellane kilusiam iš garsios ir kilnios šeimos iš Provanso. Jis pastatė klasikinio stiliaus išorinius pastatus, kurie stovi ir dabar. Taip pat pertvarkė pilies vidų, kad atitiktų XVIII amžiaus prabangos standartus, kuris mums labiau pažįstamas, nei Renesanso laikotarpio.

Tradiciniai sodai XIX amžiuje buvo sunaikinti ir jų vietoje buvo įrengtas angliško tipo parkas (toks pat kaip Monceau parkas Paryžiuje). 1906 metai pilis buvo nupirkta Dr Joachim Carvallo, gimusio Ispanijoje 1869 metais - dabartinių savininkų senelio. Jis apleido puikią mokslinę karjerą, kurią darė kartu su 1913 metų Nobelio premijos laureatu profesoriumi Charles Richet, kad galėtų atsidėti Villandry reikalams. Jis išsaugojo pilį, kuri buvo ant sunykimo ribos ir sukūrė sodus, harmoningai derančius su Renesanso pilimi, kuriuos matome ir šiandien.

Čia yra du dalykai, kuriuos galima pamatyri: pilis ir sodai. Pilis - puikus renesanso architektūros paminklas. Viduje galima pamatyti autentiškai įrengtus kambarius su autentiškais baldais. Daug unikalių paveiksų, meno kūrinių. Kas reta Prancūzijos pilyse - visur galima fotografuoti ir filmuoti. Iš pilies bokšte įrengtos aikštelės atsveria nuostabi sodų panorama. Visas sodo grožis matosi iš viršaus, kadangi sodai suprojektuoti ornamentais, kurių grožį iš toliau tik ir galima pamatyti. Visi ornamentai turi savo pavadinimus, pvz. Švelni meilė (Tender Love), Aistringa meilė (Passionate Love), Tragiška meilė (Tragic Love) ir t.t. Kas dar stebina, kad „gėlynai“ padaryti ir iš daržovių. Ir taip išradingai, kad iš toli net neatskirsi, kad tai daržovės. Iš vijoklinių vynuogių ir medinio karkaso padarytos pasivaikščiojimui galerijos.

Siurprizas

Ko mažiausiai tikėjomės - tai sutikti lietuviško miesto pavadinimą. Kelio gerai nežinojome, todėl šiek tiek pradėjome klaidžioti. Įvažiavus į vieną miestelį pristabdome: nejau pasivaideno! Lyg žemiau Prancūzijos miestelio pavadinimo regėjome gerai žinomo Lietuvos kurorto Birštono užrašą. Pasukame atgal. Nepasivaideno. Tikrai šis miestelis bičiuliaujasi su Birštonu ir pastarojo užrašas kartu su miestelio užrašu greta. Dažnai užsukame į Birštoną, bet niekur apie tokią bičiulystę nė ženklo neregėjome. Įdomu ar birštoniečiai žino, kad jie turi miestą draugą Prancūzijoje!?

Birštonas Prancūzijoje

Birštonas Prancūzijoje