Cote d'Azur

Galva turi tokią savybę - ji negali negalvoti. Kelionėje yra daug laiko pamąstymams. Jau aštuntus metus keliaujame per įvairias vietas, apsistojame įvairiuose kempinguose. Stebime aplinką, stebime žmones, stebime keliaujančius. Vienareikšmiškai galime pasakyti, kad daugiausia keliauja olandai. Prancūzijoje kempinguose apie 40% apsistojusių sudaro olandai, apie 30% - prancūzai, 10% - anglai ir likę 20% tektų likusiems. Tik retsykiais gali sutikti lenką. Rusus gali sutikti tik didesniuose miestuose, ir dažnai turtingųjų vertinamuose kurortuose. Bet, tai vienetai. Pasižiūrint į skaičius - lietuvių yra 3.5 milijono, olandų 15 milijonų (šiek tiek daugiau nei 4 kartus negu lietuvių). Bet, kai matai šitiek keliaujančių automobiliais olandų, tai lietuviai, galima sakyti, automobiliais beveik nekeliauja. Jau nekalbant apie lenkus, kurių gyvana apie 40 milijonų. Todėl kyla retorinis, o gal tiesiog klausimas, KODĖL?

Krokodilų ferma

Po truputį artėjame prie kelionės tikslo - Viduržemio jūros pakrantės ( Cote d'Azur). Iki kempingo lieka 250 kilometrų. Kairėje matome nuorodą į krokodilų fermą. Nedvejodami nutariame aplankyti.

Pasukame iš pagrindinio kelio ir netrukus pasiekiame fermą. Prieš mūsų akis unikalus Europos objektas. Tai didžiulis tropinis šiltnamis užimantis 8000 kvadratinių metrų. Fermoje yra daugiau kaip 350 krokodilų iš viso pasaulio. Čia galime matyti ne tik mums garai žinomus Nilo krokodilus, bet taip pat Amazonės krokodilus, aligatorius bei kitus pasaulyje gyvenančius krokodilus. Fermoje taip pat yra didžiausi pasaulyje Seišelių ir Galapagų salų vėžliai.

Krokodilai. Tai seniausios pasaulyje išlikusios reptilijos. Krokodilai priklauso stuburinių tipui, roplių klasei ir kvėpuoja plaučiais. Deda kiaušinius (kartais suka lizdus). Išsiritusio krokodiliuko lytis priklauso nuo temperatūros, kurioje buvo kiaušinis. Išsiritęs krokodiliukas būna 25 centimetrų ilgio ir sveria apie 50 gramų. Krokodilai nesikeičia jau daugiau kaip 70 milijonų metų. Jie sėkmingai išgyveno visas pasaulio katastrofas ir kataklizmus. Šiuo metu yra 23 krokodilų rūšys, kai, tuo tarpu, gyvačių yra 2600 rūšių, driežų 1900 rūšių, o vėžlių 450 rūšių.

Ferma tikrai įspūdinga. Iš išorės ji primena didžiulį šiltnamių kombinatą. Viduje krokodilų voljerai padaryti pagal vienos Afrikos vietovės gamtinį reljefą. Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad tai tik krokodilų ferma. Joje taip pat gausu retos tropinės augmenijos. Galima stebėti dirbtiniame vandens telkinyje viktorijos lapus, kurie gali išlaikyti 3 - 4 metų vaiką. Prie kiekvieno voljero ar eksponato yra išsamūs aprašymai ir paaiškinimai. Todėl ši ferma atlieka ir puikią švietėjišką funkciją.

Fermoje matome didžiulius Seišelių ir Galapagų salų vėžlius. 1835 metais Galapagų salose ne vieną mėnesį praleidęs Č.Darvinas surinko gausią medžiagą savo rūšių kilmės teorijai. Visa kelionė ir medžiagos rinkimas truko penkis metus (1833 - 1838). O jai apibendrinti prireikė net 20 metų.

Fermoje taip pat yra dižiulių fosilijų (prieš milijonus metų gyvenusių gyvūnų antspaudai uolienose). Matome ne tik krokodilų, bet ir archeopteriksų (tai jungiamoji grandis tarp roplių ir paukščių - kaip paukščiai turi plunksnas, o kaip ropliai turi dantis ir uodegą), dinozaurų fosilijas.

Ant sienos pakabinta išdirbta krokodilo oda. Įdomu tai, kad odos pramonėje naudojama tik krokodilo pilvo ir šonų oda. Krokodilo nugaros oda įspūdingai stora ir siekia apie 1 centimetrą.

Taip pat fermoje yra laboratorija. Čia, inkubatoriuose, šildomi krokodilų kiaušiniai. Šalia esančiame baseine galima matyti mažus išsiritusius krokodiliukus. Fermoje dešimčiai patelių tenka tik vienas patinas.

Frejus - dar Cezario įkurtas miestas

Artimiausias šalia kempingo esantis didesnis miestelis - Frejus. Vos dešimt kilometrų pavažiavę pasiekiame jį.

Frejus. Miestą 49 metais prieš Kristų įkūrė pats Julijus Cezaris. Tai buvo antikos laikų karinis uostas. Šiuo metu taip pat dažnai jį aplanko Prancūzijos kariniai laivai. Miestas turtingas antikos laikų paminklais.

Tik įvažiavus į miestą mus pasitinka amfiteatro griuvėsiai. Tai vienas seniausių ir didžiausių išlikusių amfiteatrų, pastatytas pirmame amžiuje. Įdomu, kad jis buvo statomas ardant grįstą akmenis kelią ir akmenis panaudojant statybai. Akmenys yra neįprastos žalios spalvos. Centrinėje arenos dalyje yra kryžiaus formos patalpos, kurios buvo naudojamos įrengimams, gladijatoriams, žvėrims ir dekoracijoms iškelti. Amfiteatras yra 114 metrų ilgio ir 82 metrų pločio. Jis talpina net 10 tūkstančių žiūrovų.

Šiuo metu amfitetras ruošiamas restoracijai. Numatyta restoracijos sąmata - 8.5 milijono eurų (amfitetras bus pilnai atstatytas). Įdomu, kad 50% lėšų skiria kultūros ministerija, 20% procentų Provanso regionas, 20% Var'o departamentas ir tik 10% Frejaus miestas.

Pasiekiame miesto centrą. Kaip ir įprasta pačiame centre, prie katedros ir merijos, mus pasitinka miesto turgus. Čia gausu visko: ir ūkininkų produktai, ir liaudies meninikų dirbiniai, ir drabužiai. Kadangi jau pietų metas, turgus jau baigiasi ir po valandos nebus nė žymės, kad čia jo būta.

Einame pasižiūrėti senovinio akveduko liekanų. Pasisukiojame siauromis gatvelėmis ir išeiname į didžiulį skverą. Prieš akis didžiulės senovio akveduko (virš žemės iškeltas kanalas vandeniui tiekti) arkos. Viso buvo 86-ios ir tik kelios yra išlikusios. Akveduko ilgis buvo daugiau kaip 700 metrų.

Kitas lankytinas objektas - auksinės durys. Tai didžiulė vieniša arka, stovinti prieš miesto centrą. Ši arka, tai kas liko iš romėnų laikų įėjimo į pirtis.

Saint-Tropez - turtingųjų kurortas

Pats metas aplankyti žinomos prancūzų komedijos "Žandaras veda" ir jo pagrindinio vaidmens atlikėjo Lui de Fines išgarsinto miesto - Saint Tropez. Jis visai netoliese - tik už 40 kilometrų. Oras puikus. Šviečia saulė. Nė vieno debesėlio. Kaip ir dera Viduržemio jūros pakrantei. Siauru keliu judame link pakrantės. Dešimt minučių ir jau važiuojame išilgai pajūrio. Miestelis keičia miestelį. Kairėje paplūdimiai. Pakrantė uolėta ir matosi, kad paplūdimių vietoje visur pripilta smėlio. Automobilių kolona. Niekur nepaskubėsi. Todėl pakanka laiko pasidairyti aplinkui. Lietaus mažai, todėl gėlynai, augmenija visur drėkinama. Visur gausu gėlių, palmių ir kitų šilumą ir saulę vertinančių augalų. Žmonių taip pat daug, bet prie paplūdimių autromobilį pasistatyti nėra sunku.

Kolona vos juda. Per dvi valandas! įveikę 40 kilometrų atstumą pasiekiame Saint Tropez. Savo istorija Saint Tropez nėra garsus. Jį garsina čia atvykstantys turtuoliai ir pasaulinio garso įžymybės. Gal ne atsitiktinai prie Saint Tropez pasitinka didžiulis rusų kalba parašytas plakatas apie galimybes įsigyti ar nuomoti būstą.

Pirma kas krenta į akis - tai gausybė prabangių katerių ir jachtų. Kai kuriuos katerius veikiau gali laivais vadinti. Pilnas uostas žmonių ir panašu, kad daugelis čia susirinko paprasčiausiai paspoksoti į turtingųjų  „plačius užmojus“.

Kainos taip pat kilstelėtos į aukštesnio pragyvenimo lygio aukštumas. Galima pasigrožėti prabangiais automobiliais. Ir, čia pat, užsižiopsojęs į lenko prabangų AUDI džipą, jaunas prancūzas su savo motoroleriu trenkiasi į jo galinę dalį. Gričio būta nedidelio, todėl nieks nenukentėjo (tik džipą apibraižė). Išlipęs lenkas nusikeikė ir nuvažiavo toliau.

Miestas išties gražus. Paisukiojame siauromis gatvelėmis. Visose gausu mažų parduotuvėlių. Aplankome aikštę, kurioje „garsenybės“ mėgsta žaisti buliais bei stovi garsusis Fineso žandarmerijos pastatas. Aikštė didelė, visa apsodinta platanais.

Apžiūrėję Saint Tropez nutariame grįžti kitu keliu (vadovaujamės posakiu - "Tiesiai arčiau, aplink greičiau"). Pakeliui aplankome nuostabų miestelį Grimaud. Jis rekomenduotinas aplankyti kaip miestelis išlaikęs savo autentiškumą. Pasistatę aikštelėje automobilį kylame miestelio gatvelėmis į viršų link pilies griuvėsių. Pilis buvo visai sugriauta per Prancūzijos revoliuciją ir dabar likę tik keli bokštai. Pilies papėdėje reguliariai rengiami vaidinimai. Nuo pilies atsiveria nuostabi panorama į Saint Tropez įlankos pusę.

Toliau vingiuojame siaurais kalnų keliais ir prieš akis mintyse iškyla smagioji "Žandaras veda" vienuolė ant motociklo...

Roquebrune-sur-Argents - paprastas mažas miestelis

Arčiausiai mūsų kempingo esantis miestelis - Roquebrune-sur-Argents. Niekuo neišsiskiriantis mažas miestelis. Bet gyvenimas jame „verda“. Žmonių pilnos gatvelės. Jos dvelkia senove. Namai akmeniniai, seni. Gatvių sienas puošia taip būdingi Prancūzijai senoviniai žibintai. Centre susmukusi žema senovinė bažnyčia. Varpas muša pusiaudienį.

Miestelio centras vėl pasitinka turgumi. Stabtelime ties prekiatoju muilu. Kokia jų gausybė, koks pasitrinkimas. Marselio muilas. Gali išsirinkti kokių tik nori spalvų, kokių tik nori kvapų: ir pieno kvapo muilas, ir levandų kvapo muilas, rožių kvapo muilas, ir medaus kvapo muilas ir t.t. Prie kito prekystalio ūkininkas prekiauja medumi. Čia pat gali paragauti. Akacijų medus beveik bespalvis ir labai švelnaus skonio. Levandų skonis gana aštrus, bet malonus. Spalva intensyviai geltona. Mums pažįstamas viržių medus. Šalia padarytas mažas aviliukas su stiklinėmis sienomis ir gyvomis bitėmis beropinėjačiomis per korį viduje.

Vynas, krioklys, vienuolynas ir žavūs pietietiški miesteliai

Šiandien, kaip ir kiekvieną rytą, valgydami skanias prancūziškas bandeles, vos prieš keletą minučių išimtas iš krosnies, sprendėme, kur važiuoti. Šiek tiek padiskutavę nusprendėme apžiūrėti apylinkes. Turėjome tik 2 tikslus - pamatyti krioklį ir beveik tūkstančio metų senumo vienuolyną, tačiau pamatėme daug daugiau ir netgi paragavome!

Nuvažiavę apie 30 kilometrų nuo kempingo, pastebėjome dailų miestelį. Jis gal ir nebūtų labai išsiskyręs iš kitų, jeigu ne didelė sena bažnyčia. Pietuose paprastai bažnyčios būna asketiškos, tačiau ši buvo kitokia. Ji buvo didelė ir puošni. Iš smulkiausių dalelyčių sudėlioti vitražai, šventųjų skulpturėlės, puoštos auksiniais rūbais, o altorius ir visa galinė bažnyčios siena iškalta meistriškai išraižytu medžiu. Išėję iš bažnyčios, patraukėme miestelio gatvelėmis. Seni namai ir siauros gatvelės, dar menančios vežimus ir karietas, trauktas arkliais, yra tikrų tikriausia romantika. Čia nesunku įsivaizduoti tris A.Diuma muškietininkus, keliaujančius jo Didenybės karaliaus įsakymu, ar einantį keistuolį į Grasą (vienas žymiausių Prancūzijos miestų esančių pietuose, nuo seno garsėjantis parfumerija) iš knygos Kvepalai. Arba vieno žudiko istorija. Visi skaitytų Prancūzų rašytojų romanų veikėjai čia atgyja. Paėmus fotoaparatą nė nežinai, ką fotografuoti, kiekvienas kampelis atrodo žavus. Tačiau smagiausia fotografuoti senas langines ir duris. Kiekvienas langas vis kitoks ir savaip žavus, o durys, matosi, jau kelis šimtmečius nekeistos tik gal kiek atnaujintos su rankos pavidalo metaliniu skambučiu. Ir visa tai senų rausvo akmens plytų fone. Na ir dar katinas drybsantis saulės atokaitoje ir nė nesivarginantis atsimerkti, kai kas nors prie jo prieina.

Kitas sustojimas - vyno degustacija pilyje. Nors tai labiau priminė didelį vynuogynų ūkį nei pilį. Į ją užsukome irgi spontaniškai, tačiau anaiptol nepasigailėjom. Paaiškėjo, jog tai vienas žymiausių vyno gamintojų regione. Raudoni, balti ir rausvi vynai tiesiog užbūrė. Tiesa, galbūt daug ką suintrigavo pasakymas rausvas vynas. Šis švelnios rausvos spalvos vynas yra itin mėgstamas ir būdingas išskirtinai šiam regionui, nes jis yra daug lengvesnis ir gaivesnis už kitus vynus, puikiai tinkantis prie salotų karštą vasaros dieną. Paplepėjus su vyno degustatore paaiškėjo, jog mes pirmieji turistai iš Lietuvos. Baigus degustaciją, mūsų paprašė pasirašyti atsiliepimų knygoje tik... Lietuviškai!

Paragavę vyno, išvykome pamatyti krioklio. Pasistačius automobilį kaimelyje, dar teko kilometrą kulniuoti pėsčiomis. Kuo arčiau buvome krioklio, tuo labiau girdėjosi jo šniokštimas. Šis krioklys, nors ir negali lygintis su kriokliais, esančiais Alpėse, paliko gerą įspūdį. Vanduo siaura srovele krito iš aukštos kalvos, o atsitrenkęs į apačioje esantį vandenį sukeldavo duslų garsą. Pasigrožėję gamta, kelias minutes skyrėme ir kaimeliui. Jis nelabai kuo skyrėsi nuo pirmojo, tačiau buvo šiek tiek „netvarkingas“. Atrodė, jog namai buvo statomi padrikai, nederinant vieno prie kito,o siauromis gatvelėmis bėgiojo didelis juodas valkataujantis šuo. Dėl tokio namų išsidėstymo buvo daugybė skersgatvių, kuriuose anksčiau puikiausiai galėdavo pasislėpti įvairūs persekiojami plėšikai.

Šios dienos „desertu“ tapo senas vienuolynas, įkurtas dvyliktame amžiuje. Jis stebėtinai gerai išsilaikęs. Šiek tiek apgriuvęs, tačiau su puikiai išsilaikiusia koplytėle ir bažnyčia, virtuve, keliais fontanais ir senovine galerija vaikščioti. kurią nuo lauko teskiria arkos, su viduramžiams būdingais raižiniais.

Vienuolynas pradėtas statyti dar antrame amžiuje. Vieta pasirinkta atokesnė nuo gyvenamų vietovių ir šalia vandens (upelio). Tačiau žinių apie pastovų vienuolyno gyvenimą yra tik nuo 11-12 amžiaus. Vienuolynas pasižymi asketizmumu laibai būdingu tam laikmečiui. Visur statybai naudota uoliena, kurios čia gausu. Ir sienos, ir grindiniai, ir suolai, ir dekoratyviniai elementai. Vienuolynas pastatytas tik vienuolių pajėgomis. Apskritai stebėtina kai kalnuose pamatai tokius didžiulius ir sudėtingus statinius. O tai, gi, akmuo, kurio taip lengvai neapdirbsi kaip kirviu rąsto. O ir svoris ne tas. Belieka tik stebėtis!

Tulon - seniausias karinis uostas

Pats metas aplankyti Var departamento vieną iš svarbiausių miestų - Tulon. Tai nėra toli - 80 kilometrų nuo mūsų kempingo. Kertame vieną po kito mažus Prancūzijos miestelius. Miesteliai tipiniai: gatvelės siauros, aukštos akmeninės namų sienos, įvairiaspalvės aukštos langinės, Prancūzijai būdingos masyvios, gilaus reljefo namų durys. Pirmuose aukštuose mažos parduotuvės. Centrinėje miesto dalyje būtinai yra fontanas, restoranai su lauko terasomis ir daug daug gėlių.

Privažiuojame Tulon. Miesto prieigose, šalia autostrados mus pasitinka didžiulis prekybos centrų miestelis. Sekame kelio rodyklėmis link miesto centro. Pagrindinis uždavinys - pastatyti automobilį. Ir tai nėra paprasta jei automobilio aukštis viršija du metrus. Prie daugelio aikštelių yra aukščio ribojimas 1.95 arba 2.10 metro. Mūsiškis su bagažine ant stogo siekia 2.20 metro. Todėl tenka ieškoti kur sustoti ant gatvės. Pagaliau surandame prie pat uosto ir miesto centro. Kaina 1 euras už valandą.

 

Tulon. Miestas nėra didelis - 166 tūkt. gyventojų. Tai labai senas Prancūzijos miestas. Ir jis yra pagrindinis Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantės karinis uostas. Miestas stovi Mont Faraon (542 m) kalno fone ir turi motinos gamtos sukurtą nuostabų uostą. Jį puošia antikiniai fontanai, miesto centre nuostabaus grožio katedra. Kiekvieną dieną ryte vyksta žuvies turgūs. Yra keli muziejai. Rengiami muzikos festivaliai.

 

Keliaujame uosto pakrante. Dešinėje didžiulė karinio uosto teritorija su toli besidriekiančiu didžiuliu kariškių pastatu. Į teritoriją įėjimas tik su leidimais. Pro vartus matosi kariniai laivai. Teritorija primena miestą mieste.

Iš karto šalia karinės teritorijos stovi didžiulis jūreivystės muziejus. Aplankome. Viduje daug senovinių jūrinių laivų maketų. Kai kurie net kelių metrų ilgio. Stebime prieš mūsų erą naudotas ir ištrauktas iš jūros dugno amforas - indus skirtus laivais vyną transportuoti. Daug senovinių laivų kompasų ir kitų navigacinių prietaisų. Didžiulį įspūdį palieka torpedos skerspjūvis. Įdomu, kad sprogstamąjam užtaisui tenka tik 1 metras priekinės dalies, kai pati torpeda yra 7 metrų ilgio. Didžiausią torpedos dalį sudaro akumuliatoriai, nuo kurių maitinami du elektriniai varikliai torpedai varyti. Dar joje yra giroskopas ir 250 Ba rutulio formos slėgiminis orui indas.

Toliau einame uosto pakrante. Uoste didžiulė gausybė jachtų ir katerių. Laivais organizuojamos išvykos į uosto akvatoriją ir karinį uostą. Gale prieplaukos didelis žvejybinis uostas. Laivai išsiskiria savo platumu ir priemonėmis tinklams traukti.

Miesto centre gausu siaurų gatvelių. Visur daug žmonių. Prieiname katedrą. Ji nėra labai aukšta, bet labai plati. Viduje krenta į akis daugybė altorių ir nuostabūs vitražai. Įdomu, kad daugelyje didelių bažnyčių pagrindinio altoriaus nėra, o tik mišių stalas ir didelis kryžius. Bet šonuosi altorių daug ir nuostabiai gražūs. Taip pat daug skulptūrų išdrošta iš medžio ir yra natūralaus žmogaus ūgio. Prie įėjimo didžiulės stiklinės durys į priimamąjį kur pastoviai sėdi kunigas ir priima interesantus.

Gyvūnų viešbutis ir veislynas

Pakeliui į kempingą iš tolo matyti aukštai iškeltas šuns siluetas. Užrašas sako, kad tai šunų pensionatas. Pas mus tai atitinka šunų viešbutį. Nusprendžiame pasižvalgyti kaip jis atrodo.

Ant vartų užrašas, kad reikia spausti skambučio mygtuką. Tą ir darome. Kantriai laukiame, bet niekas nepasitinka. Čia pat, už nugaros, ant motociklo privažiuoja vyriškis ir prancūziškai klausia kuo galėtų padėti. Išaiškėja, kad tai savininkas. Pradedame šneką. Ir Lietuvą, ir net sostinę Vilnių žino. Nuteikia optimistiškai.

Trumpai papasakoja apie save: darbo su šunimis stažas nuo penkerių metų. Reiškia nuo mažens. Ir taip visą gyvenimą. Dabar jau amžius artimas pensiniam. Linksmas ir šnekus.

Tuoj domisi verslo galimybėmis Lietuvoje. Paklausia vieno kito žodžio kaip skamba lietuviškai ir tuoj bando pakartoti. Sunkoka. Todėl daro išvadą, kad, ko gero, verslas Lietuvoje nepavyks, nes sunku bus išmokti kalbą?!

Čia ne tik siūlomos viešbučio paslaugos, bet taip pat veisiami šunys, kurie dalyvauja parodose. Kinologijos versle savininkas yra „senas vilkas“. Porina, kad šis verslas nėra lengvas. Didelė konkurencija tarp didelių ir mažų veislynų.

Apžiūrime veislyną. Veislyno teritorija - 50 arų. Visur voljerai. Metaliniai, dengti, grindys išbetonuotos. Visuose voljeruose stiprus nuolydis. Todėl lengva plauti. Priekyje, priešais voljerus, išbetonuotas kanalas po plovimo vandeniui nubėgti. Voljerai tvarkingi, bet kieme tvarka šiek tiek chaotiška. Bet, tai būdinga prancūzams. Nors tame chaose, atrodo, taip pat tvarka yra.

Tuoj pat viename voljere apžiūrime Džeko Raselo terjerus. Kitame matome Vestukus. Dar toliau kiti šunys iki kurių jau neprieiname.

Dideliam mūsų nusivylimui fotografavimas ir filmavimas nepageidaujami. Todėl viską tenka fiksuoti vaizduotėje.

Veislynas yra pačiame miestelyje. Pačiame veislyne savininkas negyvena. Jo namai kitur. Čia tik veislynas, viešbutis ir nedidelis ofisas. Tik įėjus į ofisą iš karto į akis krenta didžiulė paliekamų viešbutyje šunų registracijos knyga. Ofisas klasikinis: rašomasis stalas, kompiuteris, spausdintuvas, spinta, oro kondicionierius.

Čia pat skundžiasi, kad miestelyje veisti šunis yra sudėtinga. Yra apribojimai šunų skaičiui. Taip pat dažnai būna nepakantūs kaimynai. Todėl planuoja šioje vietoje sklypą parduoti. O jį veislynui nusipirko dar 1967 metais.

Verdon kanjonai

Buvimas Prancūzijoje eina į pabaigą. O tiek dar yra ką pamatyti. Šiame krašte laikomi unikaliu dalyku - Verdon kanjonai. Atstumas nedidelis - tik 80 kilometrų. Bet reikia kilti į kalnus. Išvykstame.

Pravažiuojame kelis miestelius ir kylame aukštyn vingiuotais kalnų keliais. Kelias vis siauresnis, ir vingių daugėja. Ištisai ženklai primena, kad kelias vingiuotas ir galima kalnų griūtis. Nesinorėtų, kad koks paklydęs akmuo stukteltų į automobilį. Bet visur, kaip ir visuose Prancūzijos kalnuose, šlaitai apjuosti metalo tinklu. Tad rizika minimali. Taip besisukiojant kalnų keliukais privažiuojame militaristinę zoną. Jokios paslapties nėra. Ji pažymėta visuose žemėlapiuose. Stebina savo didumu. Visur įspėjamos lentalės, kad tai poligonas. Dar prierašai TIR (tai prancūzų kalboje reiškia "šaudymas"). Privažiuojame ir bazę. Gausu sunkiųjų tankų ir patrankų bei kitos technikos. Net stebiesi, kaip jie čia į šitus aukštus kalnus įsiropštė. Kažkur yra ir oro uostas. Kartas nuo karto praskrenda drebindami žemę naikintuvai.

Dar pavažiavus apie 20 kilometrų poligonai baigiasi. Pasitinka maži ir jaukūs kalnų miesteliai. Kelias siaurėja ir darosi vis sunkiau prasilenkt su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu. Posūkiai tokie, kad važiavimo kryptis dažnai pasikeičia beveik visu 180 laipsnių. Kairėje už trejetos metrų uolinė siena, o dešinėje už metro praraja. Gerai, kad dar neaukšta akmeninė sienelė sumūryta. Bet, tai kalnų keliai. Karts nuo karto išvažiuoji į kalnų miškelius. Daugiausia tai tankūs neaukšti spygliuočiai, dirvožemis kaitaliojasi su uolomis. Žemė sausa, saulės išdeginta. Pakanka tik kibirkšties ir, rodos, viskas užsiliepsnos kaip parakas.

Pagaliau privažiuojame kanjoną. Neapsiriko prancūzai sakydami, kad tai unikalu. Vaizdas unikalus. Apžvalgai karts nuo karto padaryti specialūs balkonai. Tarp stačių uolų kažkur gilumoje galima matyti upelį. Vandens mažai, kadangi šiuo metu lietus - retenybė. O temperatūra svyruoja nuo 30 iki 38 laipsnių. Vanduo melsvos elektrinės spalvos. Labai ryškūs melsvos spalvos perėjimai priklausomai nuo gylio. Vos galima įžiūrėti, kad kažkas ten ir maudosi. Griebiame žiūronus ir matome, kad ne tik maudosi, bet ir gana stambios žuvys visai greta besimaudančių plaukioja.

Privažiuojame arkinį tiltą jungiantį kanjono abi puses. Pasižiūri nuo jo žemyn, o apašioje tikra praraja. Ant tilto siūloma pramoga - šokti nuo tilto žemyn su guma. O norinčių eilė!

Kadangi jau šiek tiek nusileidome žemyn, tai galime atsisukti ir pažvelgti jau pravažiuotą kelią. O teko važiuoti ir uoloje iškaltu tuneliu sustojant tarp dviejų tunelių aikštelėje, o tiksliau iškirstame į kanjono pusę lange. Net kvapą užėmė, kai pamatėme, kad stovėjome aukštos vertikalios kanjono uolos viršutinėje dalyje. Tunelis buvo prie pat kanjono krašto!

Kanjonas baigiasi žaviu kalnų ežeru. Ežero spalva taip pat žydrai elektrinė. Nuostabiai švarus.

Taip paliekame kanjoną ir kupini žavių įspūdžių leidžiamės į „žemišką“ gyvenimą.

Kaip Prancūzijoje gyvena gyvūnų prieglaudos?

Besileisdami iš nuostabių kanjonų matome reklamą su linksmu šuniuku - gyvūnų prieglauda. Nedvejodami stojame. Nepaprastai įdomu kaip Prancūzijoje atrodo gyvūnų prieglaudos, kaip organizuoja savo veiklą, kuo skiriasi nuo gyvūnų prieglaudų Lietuvoje.

Gyvūnų prieglauda nuostabioje vietoje, nedideliame miestelyje, pušyne. Gamta labai panaši į mūsų pajūrio gamtą. Oras lengvas, erdvu. Kaip vėliau mums papasakoja prieglaudos vadovė ponia Marguerete Roberts dar 1960 metais kaip palikimą šią teritoriją prieglaudai paliko mirusi šio miestelio gyventoja. Teritorija didelė, apie 100 arų.

Prie vartų mus pasitinka prieglaudos darbuotojas. Apsidžiaugiame gavę leidimą viską filmuoti ir fotografuoti. Tai reta šitame krašte.

Iš viso prieglaudoje dirba nuo trijų iki penkių darbuotojų. Visur daug erdvės. Grupėmis išdėstyti šunų voljerai. Sugrupuoti po keturis. Voljerai erdvūs. Kiekviename po vieną šunį. Prie kiekvieno voljero pastatyta po plastikinę būdą. Įdomu, kad pati būda yra voljero išorinėje pusėje ir į ją iš voljero kampe yra įėjimas. Voljerai metaliniai, dengti brezentine medžiaga. Grindys padarytos iš betoninių plytelių. Kiekviename voljere po du indelius: vienas vandeniui, kitas ėdalui. Indeliai pritvirtinti prie voljero sienos, šuniui patogiame aukštyje. Keletas voljerų atviri, gana ilgi, besitęsiantys į šlaitą ir šiek tiek primena mūsų zoologijos sodo voljerus kalnų žvėrims. Visur pavyzdinė tvarka.

Įsišnekame su prieglaudos vadove. Sako, kad išsilaikyti nėra lengva. Jokio finansavimo iš šalies nėra. Tenka suktis patiems. Prieglauda priklauso žinomai tarptautinei gyvūnų globos organizacijai SPA. Bet finansinis palaikymas iš šios organizacijos minimalus. Prieglauda aptarnauja visą apskritį. Už priimtą valkataujantį šunį valstybė moka 1000 eurų metams. Nors mums atrodo tai nemaži pinigai, bet ponia Marguerete skundžiasi, kad tai labai mažai. Priimdami šunį iš gyventojų prašo 100 eurų mokesčio. Bet tai nėra fiksuota suma ir galima derėtis. Išlaidų yra nemažai: tenka algas mokėti darbuotojams, mokėti už paslaugas veterinarui, už vaistus ir vakcinas ir t.t.

Policijos pareigūnams atvežus nežinomą šunį, jis nuo 10 iki 15 dienų laikomas karantine. Ir tik po to patenka į voljerą. Įdomu, kad prieglauda valkataujančių šunų negaudo - tai policijos reikalas.

Vadovė labai jautri savo prieglaudos gyventojams. Pokalbio metu, sulojus voljere kuriam nors šuniui, tuoj nubėga, nuramina, "pasišneka" su juo ir vėl grįžta pratęsti pokalbio. Ponia Marguerete labai energinga, nors jau solidaus amžiaus. Domimės kaip prieglauda reklamuoja savo veiklą. Vadovė tęsia toliau: du kartus per metus organizuojamos atviros dienos. Visi, kas nori, gali apsilankyti ir pažiūrėti prieglaudą. Šią akciją labai remia vietinės savivaldybės. Reklamuoja. Taip pat visiems dalijamos skrajutės.

Nėra lengva ir darbuotojus rasti. Štai ir dabar yra darbuotojų, kurie labai myli žmones, bet gyvūnų nemėgsta. Čia pat skundžiasi ir veterinaru, kad nelabai myli šunis. Pasiteiraujame ar gyvūnai pas juos nugyvena visą gyvenimą, ar kai kurie yra "užmigdomi". Ponia Marguerete paaiškina, kad šį sprendimą priima veterinaras. Nors ne visada su veterinaro nuomone norisi sutikti.

Prieglauda taip pat priima ir kates. Jų priima labai ribotai, kadangi joms laikyti neturi tinkamai įrengtų patalpų.

Pasiteiraujame, ar veikla domisi jaunimas, moksleiviai, ar yra koks bendradarbiavimas su jaunimo organizacijomis. Deja, bet didesnio susidomėjimo nėra.

Prie kojų pribėga meilus šuo. Matosi - mišrūnas, bet didelis. Vokiečių aviganio dydžio. Išrinktieji čia laksto palaidi. Bet, tai vienetai.

Apžiūrime ofisą. Patalpa nedidelė. Bet viskam vietos užtenka. Rašomasis stalas, kompiuteris, spausdintuvas, spinta dokumentams, patogūs baldai pasėdėti ir pabendrauti.

Klausimų vis kyla ir kyla. Bet laikas ribotas. O ir atavažiavome jau ne darbo laiku, vėlai. Tad tenka atsisveikinti. Palieka tik puikus ir šiltas įspūdis!

Kempingas

Dvi savaitės prabėga kaip viena diena. Kuo šis kraštas geras - čia visada geras oras. Dvi savaitės ir visos dienos karštos ir saulėtos. Temperatūra svyruoja nuo 30 iki 38 laipsnių. Jokio lietaus. Net nereikia tikrinti kitos dienos orų prognozės. Poilsiautojai džiaugiasi. Bet gaisrininkai nesidžiaugia. Mums esant įvyko du didžiuliai gaisrai. Tik atvykstant degė miškas. Gesino su lėktuvais ir sraigtasparniais dar tris dienas ir keliai į tą pusę buvo uždaryti. Antras gaisras prie Saint-Tropez. Užgesino per dvi dienas. Kempinge taip pat visur užrašai, kad atvira ugnis griežtai draudžiama. Todėl pasinaudoti griliumi jokių galimybių!

Kempingas labai geras. Ir, turbūt, geriausias iš iki šiol matytų. Kaina už dvi savaites trims asmenims 2000 litų. Keturios žvaigždutės. Nežinome kokiais kriterijais vertinami čia kempingai, bet žvaigždučių skaičius tikrai atspingi kempingo kokybę.

Kempinge ideali švara, yra puikus ir didelis baseinas (rytais baseine organizuojama mankšta), didelis baras, kiekvieną vakarą vyksta kokie nors renginiai, koncertai, yra teniso kortai, stalo teniso stalai, didelė vaikų žaidimo aikštelė, parduotuvė. Galima nusipirkti kortelę prieigai prie interneto (tiek WiFi,tiek prie stacionaraus kompiuterio). Tai kainuoja 8 eurai už valandą. Galima sakyti, kad tai atskiras miestelis su savo infrastruktūra.

Laisvų vietų nėra. Vienam išvykus iš karto vietą užima kitas poilsiautojas. Nors daugelis atvyksta su kemperiais, bet yra daug stacionarių namelių. Yra ir palapinių. Štai ir vakar šalia mūsų atvyko pensiinio amžiaus vyras su žmona, pasistatė didžiulę palapinę ir ilsisi. Net sunku būtų išskirti kokio amžiaus žmonių daugiausia. Yra visokių. Kai kurie jau ne pirmus metus čia atvyksta.

Toks čia smagus gyvenimas. Tokia „Žydroji pakrantė“ - Cote d'Azur.