Baigiame pasiekti savo kelionės tikslą – Antico Borgo Casalappi. Iš pagrindinio kelio pasukame į kairę ir palengva riedame keliolika likusių kilometrų iki poilsio kurorto.

Prieš akis atsiveria tikras toskaniškas kaimas: vėjyje šnara nulinkusios kviečių varpos, jas keičia geltoni saulėgrąžų laukai su stropiai į rytinę saulę atsuktomis palinkusiomis jų galvomis, lygiomis linijomis driekiasi daržovių laukai, tarsi įsmeigti didžiuliai ananasai pūpso palmės. Siaurą asfaltuotą kelią keičia žvyrkelis. Žvyruotų kelių čia daug. Visur verda darbas. Laukiai kruopščiai apdirbami. Laukuose zuja traktoriai – nuo mažų, vos pupsinčių iki didžiulių New Holland ir įvairiausių kitų. Į javų laukus jau įsisukę kombainai, nors dar tik birželio pabaiga. Laukuose niekur nematyti dirbančių moterų. Daržoves čia sodina ir kitus lauko darbus atlieka tik vyrai

Poilsio kurortas taip pat kaimiškas. Įsikūręs senos pilies pagalbiniuose pastatuose. Šiek tiek primena loftus. Ramu. Jokių animacijų, triukšmo. Bet sąlygos geros. Yra puikus baseinas, lauko teniso kortai, vaikams žaidimo aikštelės, galima išsinuomoti dviračius.

Nepraleidome progos pasidairyti po apylinkes su dviračiais. Sukorėme visus 30 kilometrų. Tai ideali priemonė apžiūrėti apylinkes. Kas per automobilio langą praslysta pro akis nepastebimai, čia vaizdai tarsi sustoja, užsifiksuoja ir pasilieka ilgam. Daug matosi kaimo turizmo sodybų. Jose apsistoję viena ar kelios šeimos. Dažnai išsikėlę savo šalies valstybinę vėliavą. Kieme baseinas ir kaimiška ramybė.

Alyvmedžių giraites, sodus keičia vynuogių laukai. Pastebime, kad daug yra užmiesčio nedidelių namelių su didžiuliais (gal hektaro ar kelių) alyvmedžių sodais ar vynuogynais. Nameliai labai paprasti, gal net primena pašiūres, bet sodai prižiūrėti beveik idealiai.

Volterra

Senas, aukštai ant kalvos stūksantis Etruskų miestas. Tai aukščiausioje vietoje įsikūręs miestas Toskanos regione. Jį pasirinkome pirmuoju, kurį aplankome šių atostogų metu.

Volterra nuo mūsų poilsio vietos nutolusi apie 70 km. Todėl jį pasiekti nebuvo sunku. Kelias vingiuoja kalnais. Niekur neskubame. Palengva judėdami gėrimės žalia miškų paklote uždengtais kalnais. Nors esame tik apie šimtą kilometrų į šiaurę nuo praeitų metų apsistojimo vietos, bet gamtovaizdis visai kitas - tie patys kalnai, bet praeitais metais mes juos matėme plikus, dažniausiai be medžių, o šiais metais ištisai padengti mišku. Eismas neintensyvus. Dažnai sutinkame dviratininkus. Kur ne kur pakelėse matome gražiais ryškiai geltonais žiedais žydinčius krūmus. Tik nufotografuoti nėra kaip - kelias siauras, nėra kur sustoti. Netoli Volterra priešais mus pasipylė raudoni, juodi ir tamsiai mėlyni Ferrari. Visi su varžybų numeriais. Tarpuose ant motociklų lydi policja. Matyt, vyksta varžybos. Nors visi akivaizdžiai niekur neskuba.

Tolumoje aukštai ant kalvos pamatome Volterra. Klasikinis Toskanos miestas - stūkso aukštai ant kalvos, apjuostas gynybine tvora, pastatai iš akmens, grindinys taip pat grįstas didžiuliais tašytais akmenimis. Kalnuose šios statybinės medžiagos italai turi daug.

Volterra labai senas miestas. Dar penktame amžiuje čia buvo Popiežiaus rezidencija. Miestelis nėra didelis - tik 11 tūkst. gyventojų. Bet labai gražus. Link centro driekiasi siauros gatvelės su gausybe parduotuvėlių. Centre randame vieną gražiausių Toskanos aikščių. Joje miesto Rotušė. Ji sena - pradėta statyti dar 1208 metais. Pasikėlus į bokštą atsiveria plati Toskanos panorama. Čia pat, kitoje pusėje, aplankome Katedrą. Ji atstatyta 1117 metais, kai buvo sugriauta žemės drebėjimo. Taip pat Volterroje aplankėme kankinimo įrankių muziejų. Įdomu, bet antrą kartą į jį sugrįžti nesinorėtų.

Atgal grįžome kitu keliu. Per labiau apgyvendintą ir industrializuotą teritoriją. Vaizingi ir miškingi kalnų keliai, bet transporto daug daugiau.

Turgus

Per trylika kelionių metų, visko mačius, jau norisi lyginti. Koks turgus Italijoje? Jis kažkuo primena lietuvišką turgų: kainos čia žemesnės nei supermarketuose (skirtingai nuo Prancūzijos turgaus), turgus gali būti bet kurioje miesto vietoje (Prancūzijoje daugeliu atvejų jis būna centrinėje miesto aikštėje prie bažnyčios), šalia maisto produktų ir kitų prekių čia gali rasti vos ne pagal svorį parduodamą drabužių skarmalyną. Bet turguje įdomu: čia pamatai vietinio maisto tradicijas, skirtingus žmones, natūralų žmonių bendravimą, emocijas. Ir tai yra tiesiog Meka fotografui!

Piza

Šiandien lankomės Pizoje, kuris garsėja savo pasvirusiu varpinės bokštu. Automobilį pavyko pastatyti atokiau centro, todėl nereikėjo mokėti už parkavimą. Todėl iki mūsų tikslo – Pizos bokšto teko paėjėti apie porą su trupučiu kilometrų.

Pizos katedra su garsiuoju bokštu nėra miesto centre kaip įprasta kituose miestuose. Jie stovi šiaurės vakarinėje miesto dalyje. Šventų pastatų ansamblį sudaro katedros pastatas, krikštykla, kapinės ir garsusis pasviręs varpinės bokštas. Už šio pasaulinio garso turizmo objekto aplankymą tenka pakloti nemažą sumą pinigų – bilietas vienam žmogui kainuoja net aštuoniolika eurų.

Varpinė išties įspūdingai pasvirusi. Kylant varpinės sienoje esančiais laiptais kartais net užplūsta nesaugumo jausmas, kai vienoje bokšto pusėje pradeda traukti prie sienos. Varpinė pradėta statyti 12-tame amžiuje ir jau statant pastebėta, kad dėl nastabilaus grunto (dėl to kalti gruntiniai vandenys) ji krypsta į šoną. Tuo metu varpinė buvo pastatyta iki ketvirto aukšto. Likusieji aukštai buvo užbaigti 15-tame amžiuje. Esant varpinės viduje ir stebint ją iš apačios apima toks jausmas lyg būtum šulinio dugne. Varpinės viršuje pakabinti septyni skirtingų dydžių varpai. Nuo bokšto viršaus atsiveria nuostabus Pizos ir jos apylinkių vaizdas.

Katedra graži, bet, jei ne pasviręs varpinės bokštas, kažin ar tai būtų Pasauliniu mastu lankytinas objektas. Visos šio krašto bažnyčios išsiskiria savo lubomis – jos plokščios ir, tarsi sudėtos iš atvirų paauksuotų kubelių. Kitas skiriamasis bruožas – daugelyje bažnyčių sienose dominuoja juodai baltos linijos. Tą labai aiškiai matėme praeitais metais lankydamiesi Siena katedroje. Pizos katedra išsiskiria savo sakykla. Tai tikras meno kūrinys. Plati sakyklos pokštuma iškelta ant kolonų, kurių daugelis yra tiesiog meniškos žmonių figūros. Netradicinis vienas iš šoninių altorių. Čia stikliniame karste matosi Šv. Ranieri palaikai.

Šalia katedros stovi didžiulė krikštykla. Ji žavi savo nuostabiu vaizdu iš viršaus ir akustika. Tą pademonstravo vienas vyriškis krikštyklos apačioje atlikęs trumpą akustinį kūrinį. Garsas kartais taip susiliedavo, kad rodėsi kūrinį atlieka visa grupė atlikėjų.

Bene didžiausią įspūdį paliko kapinės. Tai stačiakampio formos statinys su kiemeliu viduryje. Laidojimo vietos įrengtos po grindimis ir prie sienų, kurios papuoštos nuostabiomis freskomis. Įdomu tai, kad matosi, jog kapinės naudojamos ir dabar – kai kur matomos šio tūkstantmečio pirmo dešimtmečio mirimo datos. Iš užrašų matyti, kad čia laidomaji aukšto rango šventikai.

Pats miesto centras įsikūręs prie Arno upės. Tai nedidelė, dydžiu prilygstanti mūsų Neriai ar kiek mažesnė upė. Centre tankus siaurų senoviškų gatvelių tinklas su itališka senoviška architektūra. Čia pat, prie upės, aptinkame ir Pizos universiteto pastatus su labai gražiu rektorato pastatu.

Piombino

Tai miestelis esantis vos 20 km nuo mūsų apsistojimo vietos. Niekuo neišsiskiria iš kitų panašių miestelių. Uostas. Matosi nemažai pramonės įmonių. Gal tik tuo reikšmingesnis, kad arčiausia jo yra Elbės sala. Matosi intesyviai kursuojantys link salos ir atgalios keltai.

Grosseto

Sunku paaiškinti kodėl šio nuostabaus miestuko neaplankėme praeitais metais, kadangi nuo mūsų apsistojimo vietos jis buvo nutolęs tik apie porą dešimtį kilometrų. Šį kartą iki jo teko nuvažiuoti visus septyniasdešimt.

Tai tipiškas senoviškas miestelis apjuostas aukšta gynybine siena. Didžiausią įspūdį paliko katedra. Kaip ir dera kokybiškiems dalykams, to iš karto nepastebi. Todėl iš pirmo žvilsnio ji dvelkia paprastumu ir asketiškumu. Tik įsižiūrėjęs pastebi, kad visur marmuras, tobulai išbaigtos detalės, kaip ledas tviskantys suolai. Tikras tobulumo šedevras! Šalia katedros apvali aikštė. Čia pat restorane papietavome. Skanu ir, vertinant europirtiškais masteliais, nebrangu.

Kitoje vietoje randame kuklesnę bažnyčią. Gal neatsistiktinai šalia jos paminklas Pranciškui Asyžiečiui. Jis žinomas kaip gyvūnų globėjas. Bet ant paminklo skaitome, kad jis taip pat ir Italijos globėjas.