Lit et Mixe

Kojos su kiekvienu žingniu, rodos, vis giliau grimzta į smėlį. Smėlis toks lengvas ir purus. Tokiu braidai Nidos kopomis. Akys nukrypsta kažkur toli už žydro horizonto linijos ir sunku suvokti, kad ten, kitoje vandenyno pusėje prasideda kiti žemynai. Bangos su didžiule jėga trenkiasi į pakrantės smėlį ir traukiasi, kad vėl sugrįžtų ir dar giliau įsiskverbtų gilyn į krantą. Žiūri į tolį ir tarsi padedi naują atskaitos tašką laiko kalendoriuje. O bangos vis arčiau ritasi pažerdamos nuostabių, įvairiaspalvių kriauklių. Potvynis. Mums toks tolimas ir toks kasdieniškas čia. Bangos jau paliečia kojas ir verčia atsitraukti, užleisti vietą gamtos didybei, Atlanto stichijai. Oras, rodos, prisisotinęs vandenyno sūrumo kartu su geltonu kaip vidurdienio saulė pakrantės smėliu ir skaidriu žalsvai melsvu Atlanto vandeniu sudaro nuostabią harmoniją. Perbrauki liežuviu per lūpas ir pajauti tą natūralų vandenyno sūrumą. O už nugaros, už paplūdymio kopos nuostabus cikadų koncertas...

Lit et Mixe

Niekuo neišsiskiriantis Prancūzijos miestelis. Tokių daug ir visi panašūs. Nedidelis kurortas. Gyvena tik 1473 gyventojai. Pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – „Lit“ (lotyniškai „litus“ reiškia pakrantė) ir „Mix“ (Romanų imperijos laikais taip vadinosi postas). Kaip ir daugelis miestelių turi bažnyčią, meriją, žandarmeriją, mokyklą. Dar rasime čia hipodromą, nedidelę ligoninę ir privačius gydytojų kabinetus, devyniolikto amžiaus buities muziejų. Centrinė dalis užpildytą nedidelėmis parduotuvėlėmis, yra keli nedideli restoranai. Aplinkui supa pušynai.

Du miestelio gyvenimo centre esantys objektai: bažnyčia ir miestelio turgus. Abu vienas šalia kito.

„Notre Dame de Lit“ bažnyčia, kaip ir daugelis Prancūzijos bažnyčių turtinga savo istorija. Pradėta statyti dvyliktame amžiuje pergyveno kelias transformacijas. Savo išorėje išsiskiria nuostabiu bokštu. Viduje nepaprasto grožio vitražai, autentiškos senovinės durys, vertingi paveikslai. Sekmadienį nepraleidome progos aplankyti mišių. Mišių eiga tokia pati kaip ir visose katalikų bažnyčiose. Bet kai kas daroma kitaip. Pavyzdžiui čia nepriimta klūpėti. Per visas mišias arba sėdima, arba stovima. Mišios prasideda žvakės ir mišių knygos įnešimu. Iš bažnyčios galo link altoriaus žvakę neša moteris, paskui seka vyras su mišių knyga (abu jie vidutinio amžiaus ir patarnauja mišioms, skaito skaitinius iš švento rašto) ir paskutinis eina kunigas. Komunija pirmiausia duodama mišių patarnautojams, o taip pat jiems duodama išgerti mišių vyno ir tada komuniją skirtingose bažnyčios vietose dalina kunigas ir patarnautojai. Choras užima dvi pirmas bažnyčios eiles. Dar reikia paminėti, kad bažnyčia prisirenka pilna parapijiečių. Į bažnyčią vienodai eina ir pagyvenę ir vidutinio amžiaus partapijiečiai, dažnai tėvai būna su vaikais.

Miestelio turgus, ko gero, duoda miesteliui daugiausia gyvumo. Čia gyvenimas tikrąją ta žodžio parsme „verda“. Čia yra visko. Vietiniai ūkininkai iš visos apylinkės suveža savo gaminius. Tai tradiciniai prancūziški ožkos, avies ar karvės sūriai. Gausybė vaisių ir daržovių, alyvuogių su įvairiausiais prieskoniais. Labai platus žuvies ir Atlanto gėrybių pasirinkimas. Paprašius žuvis vietoje pilnai išdarinėjama. Gausu prancūziškų paruoštų mėsos gaminių (pageidaujant mėsa supjaustoma plonais griežinėliais), visada galima nusipirkti vyno. O kokie puikūs duonos gaminiai ir pyragai! Viską galima paragauti. Taip pat turguje rasite drabužių, įvairių papuošalų, tradicinių muilų. Neretai čia pasirodo įvairūs atlikėjai. Tai ir džiazą grojančios nedidelės grupės, ir grupės iš Lotynų amerikos. Įdomu tai, kad visi pardavėjai turi kasos aparatus, modernias svarstykles. Turgus būna kiekvieną dieną iki pietų. Po pietų viskas būna sutvarkyta ir apie buvusį turgų nelieka nei ženklo!

Netoli centro įsikuriame ir mes čia esančiame nuostabiame kempinge. Iki centro penkios minutės pėsčiomis. Iki Atlanto vandenyno viso labo 7 kilometrai. Į visas puses driekiasi dviračių takai.

Po apylinkes pasidairius

Su dviračiais išsiruošiame pasidairyti po apylinkes. Smagu važiuoti pušynais ir puikiais keliais. Aplankome porą nedidelių miestelių. Pirmasis – Uza. Visiškai mažas jaukus miestelis. Centre patvenktas upelis ir graži bažnyčia. Žvilgsnis susilaiko ties bažnyčios bokšte esančiu laikrodžiu. Pastebime, kad visų bažnyčių bokštuose yra laikrodžiai. Laiką kiekviename miestelyje galima sužinoti ne tik pažvelgus į bokšte esantį laikrodį. Apie laiką čia informuoja kas valandą skambantys varpai. Nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro pagal varpo dūžių skaičių gali sužinto kiek dabar valandų. Dar šiame miestelyje nustebino esanti nedidelė berniukų mokykla. Prie jos ne tik nedidelė sporto aikštė, bet ir treniruoklis laipioti kalnais. Toliau, per dar vieną gražų miestelį – Saint-Julien-en-Born su taip pat gražia bažnyčia grįžtame į kempingą.

Dar vienas didesnis apylinkės miestas – Mimizan. Tai išpuoselėtas kurortinis miestelis. Susideda iš dviejų dalių. Vienas tolėliau nuo Atlanto vandenyno su miesteliui būdingu centru ir parduotuvėlėmis. Miestelyje yra senas architektūtos paminklas – Abatija. Labai įdomus architektūrinis statinys su tik viena medine siena. Gaila, aplankyti nepavyksta, kadangi vyksta restauracijos darbai. Antra miestelio dalis prie pat Atlanto vandenyno. Tai grynai kurortinė dalis su gausybe poilsiui skirtų namelių ir viešbučių. Čia į Atlantą įteka nedidelė upė. Atoslūgis. Prie pat žiočių ant ką tik po vandeniu buvusių didelių akmenų gausu šonu keliaujančių krabų. Miestelyje ir aplink jį daug dviračių takų ir jaukių parkų. Tik viską gadina prie miestelio esantis celiuliozės fabrikas. Nuo jo visame miestelyje tvyro specifinis kvapas.

Dax – tai vienas didesnių miestelių apylinkėje. Nuo kempingo tik 40 kilometrų. Kaip ir daugelis Prancūzijos miestelių – tvarkingas ir gražus. Per centrą driekiasi upė. Yra geležinkelio stotis. Prie upės parkas. Nedidelis. Stebina tai, kad ir parke, ir centrinėje miesto dalyje galima iš specialaus laikiklio nemokamai paimti maišelį šuns ekskrementams surinkti.

Miestelis garsus savo mineraliniais gydomaisiais vandenimis ir labai sena bažnyčia. Prie miesto centro yra didelis fontanas su baseinu. Iš fontano trykšta karštas iš žemės gelmių atitekėjęs mineralinis vanduo. Čia pat per metalines liūto galvas vanduo iš baseino išteka ir galima jį paliesti. Vanduo toks karštas, kad po srove rankos nulaikyti neįmanoma!

Miestelio centre stovi bažnyčia. Pradėta statyti maždaug dvyliktame amžiuje. Buvo statyta daug amžių todėl stiliai keitėsi. Tai ir matosi tiek bažnyčios išorėje, tiek viduje. Vidus nuostabiai gražus. Nepaprasto grožio altoriai, vitražai, įspūdingas kupolas. O kokios pagrindinės durys – drožinėjimo šedevras. Prie bažnyčios yra fontanas su šunimi džiaugsmingai pasitinkančiu senovės kareivį.

Paplūdimiai

Paplūdimiai čia labai jaukūs ir jų labai daug. Baigiasi vienas, prasideda kitas. Iš tiesų jie labai panašūs į mūsų Kuršių nerijos ar Palangos paplūdimius. Link Atlanto pajūrio tęsiasi platūs pušynai su pasvirusiomis nuo Atlanto vėjo pušimis. Pušyne auga daug paparčių ir kitos žalios augmenijos. Todėl kartais atrodo, kad į jį net sunku įžengti. Pušynuose daug dviračių ir pėščiųjų takų. Daugelis geri, išasfaltuoti. Bet pasitaiko ir apleistų. Į vieną tokį pasukus, kažkada, maždaug pusės metro pločio betonuota danga jau suirusi. Todėl pravažiuoti kai kur sunku, o vietomis ir dviračiui pavojinga. Mums juo važiujant, įpusėjus trasai, dviračiui buvo pradurta padanga ir likusius iki kempingo penkis kilometrus dviratį mišku teko stumtis rankomis. Kai kur pušynas tvarkingas ir net panašus į prižiūrimą parką.

Atlanto pakrantę nuo pušyno skiria smėlio kopa. Kaip ir Palangoje, iš karto už kopos stovi poilsiautojų nameliai. Smėlio kopa baigiasi iškart prie tvoros. Aplinkui pastatyti įspėjamieji ženklai nečiuožinėti kopos šlaitu, kad smėlis nepradėtų slinkti į kiemus. Už kopos prasideda paplūdimiai.

Paplūdimio smėlis labai švarus, geltonas. Paplūdimiai platūs. Esant potvyniams ir atoslūgiams Atlantas atsitraukia apie 10 – 30 metrų priklausomai nuo kranto statumo. Atlanto vanduo labai švarus, skaidrus, melsvai žalsvo atspalvio. Vanduo daug sūresnis už Baltijos jūros vandenį, bet ne toks sūrus kaip Viduržemio. Todėl išlipus iš vandens iš karto lysti po dušu nereikia. Dažnai bangos būna pakankamai didelės. Todėl ši pakrantė labai mėgstama banglentininkų. Dažnai šios pramogos entuziastai metai iš metų čia atvyksta papramogauti. Bangos klastingos ir pavojingos. Kai jos didesnės, tai su tokia jėga trenkiasi į krantą, kad susidaro tirštas Atlanto vandens ir smėlio mišinys lyg iš žemsiurbės. Didelio malonumo tada maudytis nebūna, kadangi smėliu užkemšamos visas kūno „skylės“. Galva taip pat būna kaip iš smėlio ištraukta. Ir šokinėti tokiose bangose pavojinga. Pataikius ant dūžtančios bangos ji gali tave taip išvolioti po pakrantės smėlį, kad be nubrozdinimų neapsieisi. Bet, kai bangos mažesnės, maudytis jose vienas malonumas, o ir vanduo šiltas.

Žmonių paplūdimyje pakankamai daug, bet grūstis nereikia. Daugiau žmonių tuose ruožuose, kur besimaudančius stebi gelbėjimo tarnybos. Tam būna atskirta kokių 50 – 100 metrų pakrantės juosta ir nuo mobilių bokštelių, pastatytų tiesiog prie įėjimo į Atlantą, besimaudančius akylai stebi gelbėtojai. Šiuose ruožuose nuo žmonių būna „tiršta“. Nei moterims, nei vyrams specialiai skirtų paplūdimių nėra. Visi elgiasi laisvai. Moterys dažniausia deginasi ir maudosi „top less“. Tačiau daugelis, o kai kurie ir šeimomis paplūdimyje būna nuogi. Bet, kam taip nepatogu, laisvai šalia deginasi su įprastais maudymosi kostiumėliais. Čia taip įprasta ir niekam jokių keblumų ar nepatogumų nesukelia.

Lurdas

Prieš šimtą penkiasdešimt metų mažas ir mažai žinomas Pirėnų kalnų miestelis net neįsivaizdavo, kad į jį plūs tikintieji iš viso pasaulio. Į jį driekiasi geri kalnų keliai ir net nutiesta TGV greitojo geležinkelio linija. Viskas pasikeitė kai paprastai mergaitei Bernadetai pasirodė Šv. Mergelė Marija. Pirėnų kalnų uolos grotoje, kurios sumažintą kopiją mes turime Palangos parke už Tiškevičiaus rūmų, Šv. Mergalė Marija pasakė: – Ant šios olos turės būti pastatyta Bažnyčia.

Jau iš tolo, tik įvažiavus į Lurdą, gerai matosi didžiulė bažnyčia. Iš tolo girdėti per garsiakalbius transliuojamos Šv. Mišios. Bažnyčia iš tiesų didžiulė. Ir ne viena, o trys bažnyčios pastatytos viena ant kitos. O ta bažnyčios dalis, kurioje yra altorius remiasi į grotą, kurioje apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Jos prašymas pastatyti bažnyčią buvo išgirstas. Dar daugiau, tikintieji, ligoniai, invalidai iš viso pasaulio čia važiuoja melstis ir prašyti Šv. Mergalės užtarimo.

Pati bažnyčia tikrai nepaprasto grožio. Viename lygmenyje su aikšte yra apatinė bažnyčia. Aikštėje prie bažnyčios iš abiejų šonų kyla takas ant apatinės bažnyčios stogo. Užlipę randame įėjimą į ilgą, bet neaukštą koplytėlę. O dar aukščiau palypėję patenkame į viršutinę didžiulę ir aukštą bažnyčią. Pamaldos vyksta be perstojo. Mums atvykus apatinėje bažnyšioje vyko pamaldos anglų kalba, o viršutinėje italų. Baigiasi vienos mišios, prasideda kitos. Mišias laiko daug kunigų. Suskaišiavome net dvylika asistuojančių kunigų laikančiajam kunigui mišias. Čia pat mišios verčiamos į nebyliųjų kalbą. Vienas kunigas nuo altoriaus tiesiogiai diriguoja chorui. Bažnyčia pilna tikinčiųjų. O koks vargonų skambesys!

Šalia bažnyčios driekiasi nedidelė eilė tikinčiųjų norinčių aplankyti grotą, kurioje apsireiškė Šv. Mergėlė Marija. Grotoje matome uždengtą Šv. vandens šaltinį. Bet vanduo taip pat sunkiasi ir per uolieną (sakoma, kad uola verkia) ir prie jo kiekvienas gali prisliesti. Manoma, kad jis turi gydomųjų savybių. Stebina puiki organizacija. Visi ligoniai ir tėvai su mažamečiais vaikais įleidžiami be eilės.

Švento vandens taip pat galima prisipilti ir iš specialiai prie bažnyčios sienos įtaisytų vandens čiaupų. Čia gausu žmonių su talpomis vandeniui. Šalia bažnyčios driekiasi uždari baseinai. Atskirai moterims ir atskirai vyrams. Čia pat sustatyti specialūs praustis baseine rateliai ar gultai invalidams.

Tarp bažnyčios ir baseino sustatyti specialūs stovai žvakėms. Jų daug ir tarp jų susidaro visa alėja praėjimui. Žvakių labai daug. Vienos mums įprastinio storio, bet kitos savo storiu net primena medžio kamieną, lyg kokios kolonos.

Visas Lurdas perpildytas malda, viltimi ir tikėjimu. Visur aplinkui matyti gausybė vežimėlių su ligoniais, invalidais ar senais ir silpnais žmonėmis. Juos stumia vienuoliai, piligrimai ir kiti neabejingi kenčiantiems. Čia neįgaliesiems yra net specialūs vežimėliai ir visi vienodi. Grupelėmis traukia piligrimai iš viso pasaulio. Dažnai su vienoda uniforma ir todėl atrodo tvarkingai ir labai gražiai. Taip pat daug kunigų. Visame Lurde jauti begalinį ramybės ir gerumo jausmą. Atrodo ir oras čia pripildytas maldos.

Be pagrindinės bažnyčios čia gausu ir kitų bažnyčių. Ypač įsimena aikštėje esanti bažnyčia po žeme. Lyg į „Metro“ stotį nusileidi takeliu ir patenki į didžiulę salę, kuri gal net didesnė už futbolo aikštę. Viduryje pastatytas altorius. Vyksta Šv. Mišios. Daug šviesos ir žminių. Link altoriaus stumiama visa kolona vežimėlių su invalidais. Yra pastatytų ir laikinų bažnyčių. Tiesiog pievoje pastaytos didžiulės palapinės o jose altorius kaip ir įprastose bažnyčiose bei suolai atsisėsti.

Už aikštės prasideda miestelio centrinė dalis. Čia taip pat minios tikinčiųjų, piligrimų ir ieškančių išgijimo. Visa gatvelė užpildyta parduotuvėmis, kur galima įsigyti religinės atributikos dirbinių. Užeiname. Žmonių daug. Kokių dvylikos metų mergaitė su negalia su visais sveikinasi ir maloniai žypsosi. Galima įsigyti visko: ir Šv. Margalės Marijos statulėlių, ir kitų Šventųjų paveikslų bei skulptūrėlių, rožinių, medalikėlių ir visokių juvelyrikos dirbinių, ir žvakių tiek įprastų, tiek neįsivaizuojamo storio. Visko kas susiję su Katalikų bažnyčios atributika čia rasi.

Gaila, kad trumpai čia tenka būti. Vien buvimas čia, begalinės maldos atmosfera gydo dvasiškai.

Chenonceau pilis

Šių metų kelionę po Prancūziją užbaigiame aplankydami vieną gražiausių Luaros slėnio pilių – „Chenonceau“ pilį. Pilis stebina jau tuo, kad pastatyta ant upės Cher ir jungia abu jos krantus. Galima įsivaizduoti kokia tai buvo inžineriškai sudėtinga užduotis 16-tame amžiuje. Pilis dar kitaip vadinama „le Chateau des Dames“, kas išvertus iš Prancūzų kalbos reikštų „Damų pilis“. Taip ji vadinama todėl, kad buvo pastatyta tuometinių garsių moterų kaip Diane de Poitiers (1499-1566), Catherine de Medicis (1519-1589), Katherine Briconnet (?-1526) iniciatyva.

Prieš pilį išilgai upei išsidėstę nuostabūs sodai. Rūpestingai prižiūrimi jie žavi savo grožiu, įvairų gėlių ir dekoratyviškai apkarpytų krūmų deriniais. Gėlynai išdėstyti simetriškai ir ši forma dažnai sutinkama prie Prancūzijos pilių. Giliau, parke, iš dekoratyviai apkarpytų krūmų suformuoti labirintai.

Lankytojų labai daug. Aplinkui gali girdėti šnekant prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, olandų, rusų, lenkų ir kitomis kalbomis. Tiek visko yra čia pamatyti, kad tenka skirti visą dieną. Čia pat yra ir vaškinių figūrų muziejus, kur damonstruojamos 16-to amžiaus garsūs žmonės, kurie susiję su šia pilimi.

Pilis stebina savo autentiškumu ir originaliais kūriniais. Jau įeinant į pilį akį patraukia originalios ąžuolinės drožinėtos durys. Tikras meno čedevras! Visoje pilyje durys ąžuolinės, autentiškos ir nuostabaus grožio. Pilis garsi ir savo lubomis. Visos gražiai dekoruotos, su medinėmis sijomis ir net keista kaip išlaiko didžiulį keraminėmis plytelėmis dengtų grindų svorį. Pilyje visur ant sienų pakabinti didžiuliai tų laikų gobelenai. Vienas įpatingas tuo, kad ankščiau buvęs žalios spalvos dabar tapo mėlynu. Toje dalyje, kuri driekiasi skersai upės yra ilga galerija. Senaisiais laikais čia buvo rengiamos puotos. O per pirmą pasaulinį karą joje buvo įrengta ligoninė sužeistiesiems gydyti.

Nusileidus aukštu žemiau randame virtuvę. Ji labai didelė. Visos sienos apkabintos senoviniais indais, peiliais. Kokia jų gausybė ir kokie įvairūs. Įdomiai į pilį buvo tiekiamas maistas. Laivas su maistu upe tiesiog paplaukdavo po pilimi ir virvėmis jis patekdavo tiesiai į virtuvę. Stebina, kad jau tuo metu buvo stengiamasi pagal galimybes darbus automatizuoti. Prie židinio įtaisyti iešmai kepti mėsai. O jiems pastoviai sukti įtaisytas mechanizmas: dantračių mechanizmas panašus į esantį laikrodyje, o jį suka per skriemulį į lauką išvesta virvė su svarmeniu besileidžiančiu žemyn link upės. Toks pats prinipas taikomas didžiuosiuose laikrodžiuose su balansu. Taip pat visur virtuvėje yra rankiniai siurbliai.

Laiptinė taip pat nėra įprasta tam laikmečiui. Tuo metu buvo paplitę sraigtiniai laiptai, o čia jie tiesūs su labai gražiai dekoruotomis lubomis. Pasikėlus į viršutinį aukštą randame Louise de Lorraine miegamąjį. Visos sienos dekoruotos juodai. Po to, kai jos vyras karalius Henrikas 3-čiasis 1589 metais buvo nužudytas, ji atsikėlė čia ir likusį savo gyvenimą praleido maldoje gedėdama vyro.