2020 Prancūzija Courchevel

Alpių kalnai

Pirma mūsų aprašyta kelionė įvyko 2000-aisiais metais. Tai reiškia, kad jau pradedame trečią dekadą. Solidi patirtis! Beveik visos kelionės Prancūzijoje.

Ne išimtis ir šie metai. Tik pastarieji suvaržyti netikėtai užklupusio „Korona“ viruso. Mūsų džiaugsmui, pasiautėjęs visą pavasarį jis aprimo ir leido nevaržomai vėl leistis į kelionę. Neramu buvo dėl sienų kirtimo. Tačiau be reikalo. Jokių suvaržymų nesutikome. Tik Prancūzijoje, autostradoje, išvažiuojant iš mokėjimo zonos šalia CHAMBERY, laukė žandarai ir teiravosi koks kelionės tikslas. Nediduko ūgio prancūzas, ilgai apgalvodamas kiekvieną klausimą, vis traukė iš mūsų informaciją kur važiuojame, ko važiuojame, ką vežame ir kiek turime grynų pinigų. Paaiškėjo, kad nustatyta riba – 2 tūkstančiai eurų. Nežinia kodėl. Gal, kad perilgai neužsibūtume Prancūzijoje?!

Be didesnių problemų pasiekiame kažkada buvusį olimpinį miestą ALBERTVILLE, o neužilgo jau kylame į Alpių kalnus link garsaus slidinėjimo kurorto COURCHEVEL. Nors tai kalnų kelias, bet kokybė puiki, pakankamai platus, prasilenkti su kitais automobiliais nesunku.

COURCHEVEL

COURCHEVEL – ne miestas, o visas regionas. Todėl prie gyvenviečių, kurios priklauso šiam regionui pridedamas skaičius reiškiantis aukštį virš jūros lygio ar kitas reikšminis žodis. Mūsų tikslas COURCHEVEL LA TANIA. Jis yra 1400 metrų aukštyje.

COURCHEVEL LA TANIA labai mažas miestelis. Gal ne mestelis, o keletas daugiaaukščių pastatų su nedidukais butais slidinėtojams įsikurti. Pats pavadinimas kreipia link minties, kad čia yra kažkokių sąsajų su Rusija. Juo labiau, kad vieno pakėlėjo pavadinimas – TROIKA. Šį žodį sutiksi tik pas rusus. Stebėtis netenka. COURCHEVEL slidinėjimo kurortas labai populiarus tarp šios tautybės žmonių. Įsikuriame šeštame aukšte. Visur kelia liftai. Butas nedidukas – vos 25-ių kvadaratinių metrų. Bet vietos užtenka. Viduje yra būtiniausi daiktai, geras dušas, virtuvė, balkonas. Tik keista gyventi šeštame aukšte, o išėjus į balkoną matyti gretimą pastatą, kurio pamatai aukščiau už mūsų šeštą aukštą.

Kylame prie LAC BLEU ežeriuko

Pirmą dieną skiriame reabilitacijai, o antrą jau išsiruošiame į kalnus. Lyno keltuvas visai šalia ir maloniai nustebina, kad nemokamas. Naudotis kalnuose keltuvais – nepigus malonumas. Mūsų palydovas Kenedis (o gal mes jo palydovai, kadangi jis visą laiką traukia priekyje) jaučiasi it žuvis vandenyje: viskas jam jau žinoma, į keltuvus lipa be baimės.

Oras puikus: vėsus įkvėpti, skaidrus, lengvas. Dėl jo kažkada arkliais traukdavo tūkstančius kilometrų, kad sveikatą pataisyti. Šviečia saulė. Todėl prasilenkiant su pušimis nuo jų nosį maloniai kutena spyglių ir sakų aromatas. Medžiai po truputį lieka apačioje ir įžengiame į Alpių pievas. Šalia žydi dobiliukai, čiobreliai kartu su visa kita Alpių pievų žiedais išsipuošusia augmenija, kurių net pavadinimų nežinome.

Žmonių nedaug. Gal „Korona“ virusas padarė įtaką. Bet labiau panašu, kad čia kalnai atgyja žiemą. Laukia slidinėtojų. Dabar daugelis pakėlėjų „miega“, kur ne kur prie jų pluša remonto brigados. O žiemą visi pradeda suktis, atgyja; slidinėtojus kviečia restoranai, kurių čia gausu, bet retas šiuo metu dirba.

Ir labai daug statybų. Zuja galinga statybinė technika, į kalnus siaurais keliukais gabena betoną sunkvežimiai. Buldozeriai lygina šlaitus naujoms slidinėjimo trasoms, kranai deda pamatus naujiems pakėlėjams, slidinėjimo bazėms. Civilizuoti čai Alpių kalnai.

Lėtai siaurais ir stačiais keliukais kylame į kalnus, po kojomis kyla kelio dulkės ir galiausiai pasiekiame 2240 metrų aukštį, kur laukia nedidukas skaidrus kaip ašara ežeriukas vadinamas LAC BLEU vardu. Kenedis nepraleidžia progos atsigaivinti. Braido iki juosmens sudrumzdamas nurimusias ant dugno nuosėdas. Net gaila matyti kaip skaidrus vanduo po Kenedžiu virsta pieno pavidalo suspensija. Bet šuniui džiaugsmas, o nuosėdos tuoj vėl sugįš ant dugno grąžindamos kalnų ištirpusio sniego vandens žydrumą.

Le Freney ir La Nouvaz

Šiandien iš savo apsistojimo vietos leidžiamės žemyn. Čia miškai, ganyklos. Nors trasa labai aiškiai pažymėta žemėlapyje, tačiau sunkiau randama realybėje. Ne kartą ją pametėme. Ūkininkams turistai nelabai rūpi, gal net trukdo. Todėl nesivargindami skersai trasos ištiesia „elektrinį piemenį“. Nors tiek gerai, kad karvės su savo varpais po kaklu prideda daugiau autentiškumo. Vaizdai kaip visada kerintys: erdvės, slėniai, nuo kalnų krentantys upeliai, lyg grybų giraitės šlaituose pasibarstę kaimeliai. Ko ne kiekviename kaimelyje randame po mažytę bažnytėlę. Net ne bažnytėlę, o koplytėlę. Ir gražios. Datuojamos 16-17 amžiumi. Turistų sutinkame labai mažai, todėl žemuogių vietomis nors vežimu vešk. Ir vežėme.

Moutiers

Miestelis įsikūres slėnyje prie upės L’Isere tik 18 kilometrų nuo mūsų įsikūrimo vitos. Šiandien čia vyksta turgus. Turgus nedidelis. Būtiniausi maisto produktai. Matyt, karantino sąlygos sušvelnintos, kadangi kaukes dėvi tik pavieniai asmenys. Miestelis taip pat nedidelis. Miestelyje neužtrukome ir aplankėme tik bažnyčią, kuri, kaip ir daugelis, labai graži, pastatyta prieš keli šimtmečius.

Trumpas pasivaikščiojimas kalnuose

Jau popietė. Orų prognozė už poros valandų žada lietų. Todėl apsukame kalnuose nedidelį ratą netoli savo apsistojimo vietos. Pasivaikščiojimo trasa labai gerai paruošta, prižiūrėta, daug informacinių rodyklių. Todėl eiti drąsu. Pakilę aukščiau į kalnus net aptinkame poilsiavietę su įrengtomis kepimui vietomis ir net paruoštomis malkomis. O už vieno posūkio žemuogių kvapas išduoda, kad jų čia yra. Dar gražesnės nei vakar. Lieka tik susirinkti.

Villarnard

Rytas apniukęs. Rūkas tai nugriūva nuo kalnų, tai vėl pakyla. Gal ne rūkas, o jau debesyje esame. Rytui gerai pasislinkus link pietų rūkas išsisklaidė. Po pietų net saulė išlindo. Todėl susiruošėme leistis žemyn į Villarnard kaimelį. Labai geras takas, vaizdingas. Nusileidome žemyn apie tris kilometrus, vertikalia apie 350 metrų. Kaimukas labai nedidelis, namai etnografinės išvaizdos, turi net koplytėlę. Pirmą kartą čia radome koplytėlę užrakintą. Pro langą pažiūrėjme – veikianti, sutvarkyta.

Rocher de la Loze (2526m)

Šiandien jau kylame į kalnus. Pirmuosius penkis šimtus metrų pasiekiame su lyno pakėlėju. Toliau ropščiamės nuosavomis kojomis. Kelias jau kartą praeitas, pritaikytas ir automobiliui pravažiuoti, todėl sunkumų nesukelia. Pasikėlę dar tris šimtus penkiasdešimt metrų pasiekiame nedidelį ežeriuką Lac Bleu. Čia randame, lyg kokiame amfiteatre, susėdusi žmonių grupeles. Tiek daug žmonių vienoje vietoje per šią kelionę dar nematėme. Kenis nepraleidžia progos išsimaudyti. Nuo pavadėlio nepaleidžiu, kad nereikėtų šokti į ledinį vandenį parsikviesti atgalios.

Toliau laukia tikras kalnų pakilimas: stačiais šlaitais, siauru takeliu, po kojomis atsiveriančiomis gilių slėnių erdvėmis. Net kvapą užgniaužia. Vietomis pakilimai tokie statūs, kad neramu kaip pavyks su Keniu nusileisti atgal. Po truputį pasiekiame viršūnę, kuri yra 2526 metrų aukštyje. Įspūdinga! Paskėlėme dar tris šimtus metrų. Lėktuvai jau tokiame aukštyje laisvai skraido. Kalnai turi tokią savybę, kad į juos kopti lengviau nei leistis žemyn. O čia dar šuo. Paaiškėjo, kad nuogąstauta be reikalo. Kenis buvo paklusnus, binzeno iš paskos ir be problemų nusileidome. Netikėjau, kad jis taip laisvai jausis kalnuose. Net ant stačių šlaitų šokinėja kaip kalnų ožys ir grožisi panorama.

Nusileidus Kenis dar kartą išsimaudė ežeriuke. Čia pat leido laiką prancūzų šeimyna su nuostabaus grožio Nova Scotia retriveriu.

Leidžiamės į Villaflou kaimelį

Vėl leidžiamės žemyn nuo savo gyvenamos vetos. Panyrame į vešlius Alpių miškus. Viskas čia žaliuoja, bujoja. Augalai prinokę žalumos, konkorėžiai lenkia eglių šakas – vešlūs, sunkūs lyg kokios varinės tūtos. Aviečių šlaituose sirpsta nors vežimu vežk. Ir saldžios, priėję, nė vienos kirmėlytės. Tik stebėtis tenka ko jų niekas nerenka. Gal prancūzai uogų nepažįsta?! Čia pat ir žemuogės šlaituose. Pabirę raudonai – taip ir kviečia surinkti.

Villaflou kaimelis turbūt gražiausias iš matytų. Lyg būtum etnografiniame muziejuje po atviru dangumi. Viskas stvarkyta, ir etnografiniai elementai pabrėžti, paryškinti. Net vandens malūnas yra, simbolinis, neveikiantis, bet duoda užuominą, kad kažkada veikė. Yra ir koplytėlė. Tik užrakinta. Šį kartą apniko abejonė ar jos veikia, ar tik etnografinis elementas. Ir dar panašu, kad vietinių gyventojų tuose kaimeliuose nėra daug. Gal turtingesni miestiečiai namukus kaip sodybas nusipirkę. Dar labiau ši abejonė suėmė kai pamačiau į sieną atremtą žvilgantį HARLEY-DAVIDSON. Su tokiu pas karvę nevažiuosi. Prancūzai dabar pas karves su keturračiais važiuoja.

Col de la Loze (2304m)

Priešpaskutinė dieną Alpėse. Kaip ir pirmą dieną kylame iki ežeriuko Lac Bleu. Netoliese kruta juda kalnų sunkioji technika. Iki šiol manėme, kad čia vyksta statybos, o paaiškėjo, kad tai skaldos karjeras. Visur vyksta darbai: tolėliau didžiuliai hidrauliniai kaltai smulkina uolas, čia pat ekskavatorius jas pakarauna į didžiulius karjerinius sunkvežimius, o šie tuoj pat nuveža iki smulkinimo mašinos ir čia – jau gatava produkcija, kurią vėl didžiuliai sunkvežimiai išveža į saugojimo vietą. Stovi ant kalvos ir stebi kaip kokį teatrą.

Čia pat ir apžvalgos aikštelė, kuri nuorodose pažymėta kaip vieta, nuo kurios atsiverai gražūs vaizdai. Ir tikrai. Mes esame trijų slėnių regione. Nuo šios vietos matome du slėnius: tą, kuriame apsistoję – La Tania, o kairiau vaizdas į Les Menuires – jame 2012 metais slidinėjome. Trečią slėnį apžiūrėjome prieš porą dienų lipdami į Rocherde la Loze viršūnę.
Pasivaikščiojimą užbaigiame šalia įsikūrusiame kalnų restoranėlyje. Buvome nustebinti kai paprašėme meniu: padavėjas atvilko šalia mūsų dvi didžiules lentas su surašytu meniu.

Paskutinė atostogų diena Alpėse